TEORIJA

5. KAŠTAI

5. KAŠTAI
5.1. KAŠTAI IR PELNAS
5.2. TRUMPOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI
5.3. ILGOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI
Tikslai:
•
Apibūdinti kaštų ir pelno sąvokas, jų grafinį vaizdavimą.
•
Paaiškinti kaštus apibūdinančius rodiklius: bendruosius, vidutinius ir ribinius kaštus.
5.1. KAŠTAI IR PELNAS
Kaštai – tai visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė, t.y. sąnaudų vertė faktinėmis kainomis.
Versle kaštai dažniausiai apibūdinami buhalteriniais terminais. Buhalteriniai kaštai (AC) – tai įmonės piniginės išlaidos darbo užmokesčiui, palūkanoms, mokesčiams mokėti, žaliavoms, kurui, įrengimams pirkti ir panašiai.
Tokie kaštai dar vadinami aiškiaisiais (eksplicitiniais) kaštais.
Buhalteriniai kaštai visų pirma pagrįsti buhalteriniais dokumentais. Kartais ne visus kaštus galima patvirtinti dokumentais. Tai būtų įmonės savininkų vadovavimo meistriškumas ir finansiniai ištekliai, t.y. numanomieji kaštai, kurie apima verslininkų pajamas, kurias jie praranda, imdamiesi esamos veiklos. Numanomieji kaštai (IC) – tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, matuojami pajamomis (nauda), kurias galima būtų gauti, panaudojus kitą geriausią jų pritaikymo būdą.
Taigi ekonominių ir numatomų kaštų suma sudaro ekonominius kaštus ir apskaičiuojami pagal formulę:
EC = AC + IC (5.1)
Yra skiriamos trys pelno sąvokos, kurių kiekviena remiasi skirtingų įmonės lėšų apskaičiavimu. Buhalterinis pelnas (AΠ) – yra bendrųjų pajamų ir buhalterinių kaštų skirtumas.
Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
AΠ – TR – AC (5.2) Bendrosios pajamos (TR) – tai bendra lėšų suma, kurią gauna verslininkas už tam tikrą kainą realizavęs visas prekes.
Bendrosios pajamos apskaičiuojamos pagal formulę:
TR = Q x P (5.3) Ekonominis pelnas (EΠ) – tai lėšos, kurios lieka iš bendrųjų pajamų atėmus aiškiuosius ir numanomuosius kaštus.
Jis apskaičiuojamas pagal formulę:
EΠ = TR – (AC +IC) = TR – AC – IC (5.4)
arba
EΠ = TR – EC (5.5)
arba
EΠ = AΠ – IC (5.6) Normalųjį pelną sudaro numanomieji kaštai, lygūs mažiausioms pajamoms, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą.
Pajamų, kaštų ir pelno įvairios rūšys pavaizduotos 5.1 paveiksle.
Ekonominis pelnas
Normalus pelnas
Buhalterinis pelnas
Bendrosios pajamos
Ekonominiai kaštai
Buhalteriniai kaštai
5.1 pav. Įmonės pajamos, kaštai ir pelnas
Jeigu verslo įmonėse naudojami ištekliai įvertinami ekonominiais kaštais, tuomet šie kaštai parodo, kokių pajamų gali duoti ištekliai, jei jie panaudojami geriausiu būdu. Jei kurioje nors šakoje įmonių pajamos didesnės už ekonominius kaštus, jos gauna ekonominį pelną. Ekonominio pelno gavimas skatins įmonės savininkus perkelti savo santaupas į tą šaką tikintis didesnių pajamų. Priešingai, iš šakos, kurioje neįmanoma gauti pajamų, ištekliai perkeliami ir ieškoma, kaip naudingiau juos panaudoti. Tik tada, kai įmonės bendrosios pajamos yra lygios bendrosioms išlaidoms, nėra paskatų keisti išteklių išdėstymo.
5.2. TRUMPOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI
Įmonė tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti pasirenka tokį išteklių derinį, kuris leidžia tai padaryti mažiausiomis išlaidomis. Trumpuoju laikotarpiu negali būti keičiamas bent vienas gamybos veiksnys (dažniausiai kapitalas). Nagrinėjant trumpojo laikotarpio kaštus svarbu kaip per šį laikotarpį esamo įmonės gamybos potencialo ribose kinta gamybos kaštai, į kuriuos atsižvelgiant priimami gamybos didinimo ar mažinimo sprendimai.
Kaštų funkcija (TC) nusako ryšį tarp produkcijos apimties ir mažiausių įmonės išlaidų, garantuojančių tą produkcijos apimtį. Matematiškai ji užrašoma taip:
n
TC = Σ Pi x Li (5.7)
m
kurioje P – išteklių kaina
L – išteklių kiekis
i – 1, 2, 3, ...
n – išteklių rūšys
Ryšys tarp gamybos veiksnių sąnaudų ir gamybos rezultatų vadinamas gamybos funkcija. Matematiškai ją galima išreikšti taip:
TP = f (K, L) (5.8)
Kurioje TP – gamybos rezultatas per tam tikrą laikotarpį
K – per tą laikotarpį sunaudotas kapitalas
L – darbas
Ši lygtis parodo, kad gamybos rezultatų kiekis priklauso nuo sunaudotų išteklių kiekio. Gamybos funkcija galima nustatyti ir bendrąjį produktą.
Bendrasis produktas (TP) – tai per tam tikrą laiko tarpą pagamintas produktų kiekis, gautas panaudojus visus gamybos išteklius. Vidutinis produktas (AP) – tai bendrojo produkto dalis, tenkanti vienam kurio nors gamybos veiksnio (darbo, kapitalo, žemės) vienetui.
Vidutinio produkto dydis apskaičiuojamas pagal formulę:
APL = TP/ L, kai K – const.
ir (5.9)
APK = TP/ K, kai L – const.
kurioje APL – vidutinis darbo produktas
APK – vidutinis kapitalo produktas Ribinis produktas (MP) – bendrojo produkto pokytis, pakitus kintamojo veiksnio (darbo ar kapitalo) sąnaudoms vienu vienetu ir apskaičiuojamas taip:
MPL – ΔTP/ ΔL, kai K – const.
ir (5.10)
MPK – ΔTP/ ΔK, kai L – const.
kurioje MPL – ribinis darbo produktas
MPK – ribinis kapitalo produktas
ΔTP – bendrojo produkto pokytis
Gamybos rezultatų ryšį su išteklių sąnaudų kitimu per trumpąjį laikotarpį galima išreikšti grafiškai (5.2 pav.), tam tikslui panaudojant hipotetinius 5.1 lentelės duomenis.
5.1 lentelė Gamybos rezultatų ir darbo sąnaudų kitimas, esant fiksuotoms kapitalo sąnaudoms
L
TP
AP
MP
0
0
-
-
1
150
150
150
2
340
170
190
3
480
160
140
4
600
150
120
5
620
124
20
5.1 paveiksle galima pastebėti ryšį tarp TP (BP), AP (VP) ir MP (RP) kreivių. Bendrojo produkto kreivės įlenkimo taškas A su ribinio produkto maksimumo tašku, kuriame jis nekyla ir ima mažėti.
Taškas A bendrojo produkto kreivėje taip pat sutampa su vidutinio produkto kreivės maksimumu. Taške B vidutinis produktas lygus ribinio produkto dydžiui (kreivių susikirtimo taškas). Bendras produktas pasiekia maksimalų dydį, aki ribinis produktas lygus 0. 5.1 paveiksle toks taškas yra taškas C, nors MP = 20, nes padidinus darbo sąnaudas dar vienu vienetu, MP taps neigiamas ir sumažės TP, lyginant su atveju, kai L = 5.
5.1 pav. Bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto kitimas trumpuoju laikotarpiu (trys gamybos stadijos)
Taškai A, B ir C suskirsto gamybos apimties kitimo procesą į tris stadijas:
•
Pirmoje stadijoje vidutinis kintamų sąnaudų produktas didėja. Gamybos efektyvumas žemas, nes turimas kapitalas išnaudojamas ne iki galo ir todėl nepagaminama dalis produkcijos.
•
Antroje stadijoje vidutinis produktas pasiekia maksimumą ir pradeda mažėti, ribiniam produktui taip pat mažėjant. Šioje gamybos stadijoje ištekliai panaudojami efektyviai.
•
Trečioje stadijoje vidutinis produktas mažėja, smarkiai mažėjant ribiniam produktui. Trečioji stadija pasižymi darbo sąnaudų pertekliumi, jei lyginsime ją su kapitalo sąnaudomis.
5.1. pav. iliustruoja mažėjantį ribinį rezultatyvumo arba mažėjančio ribinio produkto dėsnį. Didėjant kintamo veiksnio sąnaudoms ir esant tam tikram fiksuoto veiksmo dydžiui pasiekiama tokia ribinio produkto gamybos apimtis, kai kiekvienas papildomas kintamojo veiksnio vienetas padidina bendrąjį produktą mažiau negu prieš jį sunaudoto kintamojo veiksnio vienetas. Grafike tai taškas, kuriame L = 2, o MP = 190. Tada ir pradeda veikti mažėjančio ribinio
rezultatyvumo dėsnis. Taip yra todėl, kad esant nekintamoms kapitalo sąnaudoms, bet didinant darbo sąnaudas, turimas kapitalo potencialas panaudojamas vis geriau ir todėl auga rezultatas. Tačiau didėjant darbo sąnaudoms, vis mažiau kapitalo tenka vienam darbuotojui ir kapitalas tampa gamybos augimą ribojančiu veiksniu.
Įmonė pagaminusi tam tikrą produkcijos kiekį turi piniginių išlaidų, sudarančių jos bendruosius gamybos kaštus. Bendrieji kaštai (TC) – tai visos piniginės išlaidos, susijusios su produkcijos pagaminimu.
Bendrieji kaštai apskaičiuojami susumavus pastoviuosius (TFC) ir kintamuosius (TVC) kaštus:
TC = TFC + TVC (5.11) Pastovieji (fiksuotieji) kaštai – tai išlaidos, kurios nekinta, keičiantis gaminamos produkcijos kiekiui. Kintamieji kaštai – tai išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo gaminamos produkcijos kiekio.
5.2 paveiksle pavaizduota pastoviųjų, kintamųjų ir bendrųjų kaštų kitimo dėsningumai didėjant gamybos apimčiai. Bendrieji kaštai (TC) – tai bendrieji kintamieji kaštai TVC padidinti pastoviųjų kaštų TFC dydžiu. TC kreivė kyla aukštyn kaip ir kreivė TVC, bet ji yra aukščiau TVC kreivės per atstumą, lygų pastoviųjų kaštų dydžiui.
5.3. pav. Pastovieji, kintamieji ir bendrieji kaštai
Analizuojant trumpojo laikotarpio kaštus dar išskiriami vidutiniai ir ribiniai kaštai. Vidutiniai pastovūs kaštai (AFC) – tai bendra pastoviųjų kaštų suma, tenkanti vienam produkcijos vienetui.
Vidutiniai pastovūs kaštai apskaičiuojami pagal formulę:
AFC = TFC/ Q (5.12) Vidutiniai kintamieji kaštai (AVC) – tai bendra kintamųjų kaštų suma, tenkanti vienam produkcijos vienetui.
Vidutiniai kintamieji kaštai apskaičiuojami pagal formulę:
AVC = TVC/ Q (5.13) Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) – tai bendrųjų kaštų suma, tenkanti vienam produkcijos vienetui.
Vidutiniai bendrieji kaštai apskaičiuojami pagal formulę:
ATC = TC/ Q
arba (5.14)
ATC = AFC + AVC Ribiniai kaštai (MC) – tai bendrųjų kaštų prieaugis, gaminant papildomą produkcijos vienetą.
Ribiniai kaštai apskaičiuojami pagal formulę:
MC = ΔTC/ ΔQ (5.15)
5.3 paveiksle matome, kad MC kreivė kerta AVC ir ATC kreives jų minimumo taškuose. Kol ribiniai kaštai yra mažesni už vidutinius bendruosius ir vidutinius kintamuosius kaštus, pastarieji mažėja, o kai ribiniai kaštai didesni už vidutinius – jie didėja.
ATC
MC
AVC
AFC
5.4 pav. Vidutiniai bendrieji, vidutiniai fiksuotieji ir vidutiniai kintamieji kaštai
Tarkim, kad vieno gamybos veiksnio (darbo) sąnaudos kintamos, o kito (kapitalo) – pastovios, tai bendrieji kintamieji kaštai yra lygūs kintamojo veiksnio sąnaudų vieneto kainos ir tų sąnaudų vieneto sandaugai:
TNC = WL (5.16)
kur: L – darbo sąnaudų vienetų skaičius
W – darbo sąnaudų vieneto kaina.
Tačiau:
ANC = TNC/ Q = WL/ Q = W (L/ Q) (5.17)
L/ Q, esant tik vieneam kintamajam veiksniui, yra atvirkštinis dydis vidutiniam produktui, todėl ANC = W (1/ AP) (5.18)
Vidutiniai kintamieji kaštai ir vidutinis produktas kinta priešingomis kryptimis. Veikiant mažėjančio rezultatyvumo dėsniui, trumpuoju laikotarpiu vidutiniai kintamieji kaštai iš pradžių mažėja, o paskui ima didėti, o vidutinis produktas iš pradžių didėja, o paskui ima mažėti.
5.3. ILGOJO LAIKOTARPIO KAŠTAI
Ilgasis laikotarpis – tai laiko tarpas, kurio metu norint padidinti gamybos apimtis galima be jokių be jokių apribojimų didinti visų gamybos veiksnių apimtis.
Kadangi ilguoju laikotarpiu visi veiksniai gali keistis, t.y. gamybos apimties kitimo požiūriu visi jie yra kintami. Todėl visi kaštai vadinami ilgojo laikotarpio bendraisiais kaštais. Ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai (LRTC) – tai minimalios įmonės išlaidos tam tikros apimties produktui pagaminti, pasirenkant optimalų naudojamų gamybos veiksnių derinį. Ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai (LRAC) – tai ilgojo laikotarpio bendrųjų kaštų ir pagaminto produkcijos kiekio santykis.
Jie apskaičiuojami pagal formulę:
LRAC = LRTC/ Q (5.19)
5.5 paveiksle pavaizduota ilgojo laikotarpio kaštų kreivė, kuri dalija erdvę į įmonei pasiekiamą kaštų lygį – virš kreivės LRAC, ir nepasiekiamą – žemiau kreivės. Jei gamybos veiksnių kainos nekinta, tai LRAC kreivės forma priklausys nuo rezultatyvumo kitimo didėjant gamybos mastams. Iš pradžių gamybos rezultatai augs greičiau negu sąnaudos, todėl kreivė kris žemyn. Taške Qmax įmonė naudojasi gamybos mastų teikiamais pranašumais. Tačiau jeigu įmonė dar plečia gamybą, rezultatyvumas ima mažėti, o kaštai tenkantys vienam produkcijos vienetui augti. LRAC kreivė kyla aukštyn. QmaxQ
5. .5 pav. Ilgojo laikotarpio kaštų kreivė
Kokia bus ilgojo laikotarpio vidutinių kaštų kreivė priklauso nuo to, koks bus masto efektas – didėjantis, pastovus ar mažėjantis. Masto efektas rodo kokiu laipsniu keičiasi gaminamos produkcijos kiekis, kintant naudojamų gamybos veiksnių kiekiui:
•
Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai padidėjus gamybos veiksnių sąnaudoms, labiau nei proporcingai padidėja rezultatas;
•
Pastovus rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatai proporcingai auga, didėjant sąnaudoms;
•
Mažėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų – kai rezultatas auga mažesne proporcija negu didėja išteklių sąnaudos.
Vidutinių kaštų kreivės esant skirtingam gamybos mastų rezultatyvumui parodytos 5.6 paveiksle. ATCLRACQ ATCLRACQ ATCLRACQ
a) didėjantys b) pastovūs c) mažėjantys
5.6 pav. Vidutinių kaštų kreivės, esant skirtingam gamybos mastų rezultatyvumui
Pastaba: ATC – vidutiniai bendrieji kaštai
LRAC – ilgojo laikotarpio vidutiniai bendrieji kaštai
Didėjantis rezultatyvumas dėl gamybos mastų pasiekiamas didėjant gamybos apimčiai dėl šių priežasčių:
•
specializacija;
•
erdvės veiksnys;
•
transportavimo veiksnys;
•
geresnis įrengimų panaudojimas.
Pagrindinės sąvokos
•
Kaštai.
•
Buhalteriniai kaštai.
•
Numanomieji kaštai.
•
Ekonominiai kaštai.
•
Buhalterinis pelnas.
•
Bendrosios pajamos.
•
Ekonominis pelnas.
•
Normalus pelnas.
•
Gamybos funkcija.
•
Bendrasis produktas.
•
Vidutinis produktas.
•
Ribinis produktas.
•
Mažėjantis ribinis rezultatyvumo (produkto) dėsnis.
•
Bendrieji kaštai (TC – Total cost).
•
Pastovieji kaštai.
•
Kintamieji kaštai.
•
Vidutiniai pastovieji kaštai .
•
Vidutiniai kintamieji kaštai.
•
Ribiniai kaštai (MC – Marginal Cost)
•
Ilgasis laikotarpis.
•
Ilgojo laikotarpio bendrieji kaštai.
•
Ilgojo laikotarpio vidutiniai kaštai.
•
Bendrosios pajamos (TR – Total revenue)
•
Ribinės pajamos (MR – Marginal revenue)
•
Vidutinės pajamos (AR – Average revenue)
•
Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC – Average total cost)
Klausimai kartojimui
1.
Kuo skiriasi buhalteriniai kaštai nuo ekonominių kaštų ?
2.
Apibūdinkite buhalterinį, ekonominį ir normalųjį pelną.
3.
Ką nusako kaštų funkcija ir kaip ji užrašoma matematiškai?
4.
Apibūdinkite bendrąjį, vidutinį ir ribinį produktą.
5.
Apibūdinkite mažėjančio rezultatyvumo dėsnį.
6.
Apibūdinkite trumpojo laikotarpio ir ilgojo laikotarpio kaštus, kuo jie skiriasi?
7.
Kaip pasiekiamas dėl gamybos mastų didėjantis rezultatyvumas?
8.
Ką rodo masto efektas ir koks jis gali būti?
9.
Kaip apskaičiuojami trumpojo laikotarpio vidutiniai ir ribiniai kaštai?
10.
Apibūdinkite vidutinių ribinių kaštų kreivių pagrindines savybes.





_______________________________________

6. TOBULA KONKURENCIJA IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS
Turinys
6. TOBULA KONKURENCIJA IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS
6.1 KONKURENCIJA
6.2. ĮMONĖ TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE
6.3. ĮMONĖS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE
6.4. TOBULA KONKURENCIJA IR ĮMONĖS VEIKLOS EFEKTYVUMAS
Tikslai:
•
Apibūdinti konkurencijos sąvokas.
•
Paaiškinti kaip nustatoma konkuruojančios įmonės gamybos apimtis trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu.
•
Išaiškinti kaip nustatyti įmonės pelno maksimizavimą.
•
Suformuluoti tobulos konkurencijos rinkos įmonių veiklos efektyvumo kriterijus.
6.1 KONKURENCIJA
Prieš pradėdami analizuoti rinkos konkurencijos tipus pirmiausia išsiaiškinsime, kas yra pati konkurencija.
Įmonė savo pasirinktoje rinkoje labai retai būna vienintelė. Paprastai tų pačių pirkėjų poreikiais rūpinasi bei siekia juos patenkinti ir kitos įmonės, todėl tarp įmonių (gamintojų, prekybininkų, paslaugų tiekėjų) dėl pirkėjo vyksta nuolatinis varžymasis, kuris vadinamas konkurencija.
Konkurencija skatina verslo pažangą ir naudinga visuomenei bei atskiram vartotojui. Tačiau jos teigiami bruožai pasireiškia tik tada, kai rinkoje sudarytos sąlygos konkurentams sąžiningai varžytis dėl geresnio pirkėjų paklausos patenkinimo. Todėl įstatymų leidėjai ir šių įstatymų reikalavimų vykdymą kontroliuojančios institucijos turi imtis priemonių, kad apsaugotų verslo įmones nuo konkurenciją ribojančių veiksmų.
Konkurencijos reikšmė ir pati konkurencija pastaraisiais metais ženkliai išaugo todėl, kad jos reikšmė rinkai ir visai ekonomikai be galo didelė: konkurencija verčia įmones kurti inovacijas (diegti naujoves); žymiai didesnis dėmesys kreipiamas vadovavimo ir prekių kokybei; gerina rinkos dalyvių prisitaikymą prie ekonominių pokyčių. Konkurencija – varžymasis, rungtyniavimas kurioje nors srityje tarp atskirų asmenų, kurių kiekvienas suinteresuotas pasiekti tą patį tikslą sau asmeniškai.
Konkurencija – gamintojų, vartotojų ir kitų ekonomikos subjektų varžymasis dėl rinkų, vartotojų palankumo, lojalumo, prekių ir kitų išteklių.
Konkurencija atsiranda tada, kai vienoje sferoje – prekyboje, gamyboje, prekių paskirstyme ar kitoje veikloje atsiranda keli subjektai, užsiimantys tokia pačia veikla. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Konkurencija verčia įmones kurti inovacijas. Konkurentai – tai rinkos dalyviai, siūlantys potencialiems pirkėjams tuos pačius ar panašius poreikius tenkinančias prekes.
Konkurencija tarp įmonių iš esmės pasireiškia kaip konkurencija tarp jų prekių. Skiriamos tokios tarp prekių vykstančios konkurencijos rūšys: visuotinė (totalinė), vertikalioji ir horizontalioji. Visuotinė konkurencija – visų rinkoje siūlomų prekių varžymasis dėl pirkėjų joms įsigyti skirtų piniginių lėšų.
Pirkėjo turimos lėšos visada ribotos. Išleidęs pinigus vienoms prekėms, kitų jis turi atsisakyti. Todėl, dėl pirkėjo paklausos, jo pasirinkimo, konkuruoja visos prekės ir jas gaminančios įmonės. Ypatingai šios konkurencijos įtaką jaučia pirkėjas turintis nedideles pajamas, kuris priverstas gerai apgalvoti ir planuoti savo išlaidas, nes, pavyzdžiui, tik sutaupęs lėšų, skiriamų drabužiams ar maistui, jis gali vykti į turistinę kelionę. Konkuruoti šioje srityje sudėtinga, nes gyventojų prekinių išlaidų struktūrą, iš esmės, formuoja tokie makroaplinkos rodikliai kaip gyvenimo lygis, žmonių vertybinės orientacijos ir pan. Vertikalioji konkurencija – varžymasis tarp tuos pačius pirkėjo poreikius tenkinančių skirtingų prekių rūšių.
Pavyzdžiui, vietoje sviesto galima vartoti margariną, vietoje mėsos – žuvį, nusipirkus maisto pusfabrikačių galima atsisakyti maitinimo įmonių paslaugų ir pan. Ši konkurencija sunkiai pastebima, todėl įvairių šakų įmonėms kelia didelį pavojų. Horizontalioji konkurencija – varžymasis tarp tą patį pirkėjo poreikį tenkinančių vienos rūšies prekių.
Šios rūšies konkurencija labai paplitusi ir aiškiai pastebima, ją intensyviai skatina reklama. Pirkėjas gali įsigyti įvairių gamintojų skalbimo miltelių, dantų pastų, virtų dešrų, magnetofonų ir automobilių. Kartais netgi visiškai vieno pavadinimo prekes siūlo skirtingi gamintojai.
Konkurencijos pobūdžiui, jos situacijai didelę reikšmę turi rinkos struktūra. Rinkos struktūra – tai ekonomiškai svarbių rinkos požymių visuma, nuo kurios priklauso gamintojų elgesys, tai rinkos elgesys.
Rinka tiek šakos, tiek nacionalinės ekonomikos požiūriu yra nevienalytė. Todėl skiriamos kelios rinkos struktūros arba organizavimo formos. Rinkos struktūrą lemia grupė veiksnių.
Pagrindinis kriterijus, nustatant rinkos struktūrą – konkurencija.Rinkos struktūrą lemia šie veiksniai:
•
Įmonių skaičius, t.y. konkurencinė jų sąveika;
•
Kainų kontrolė
•
Produkto identiškumo laipsnis;
•
Įėjimo į rinką barjerų dydis;
•
Atskirų įmonių gamybos apimties lyginamasis svoris.
Pagal šiuos kriterijus skiriamos tokios rinkos struktūros arba kitaip tariant organizavimo formos:
•
Tobulos konkurencijos rinka;
•
Monopolinės konkurencijos rinka;
•
Oligopolinė rinka;
•
Monopolinė rinka arba grynoji monopolija.
Bendrą vaizdą apie rinkos tipams bruožams galima susidaryti iš 6.1 lentelės. Plačiau kiekvienas rinkos tipas bus aptariamas ir aiškinamas vėlesniuose konspekto skyriuose.
Konkurencinių situacijų pagrindinės ypatybės įvairiose rinkose 6.1 lentelė
Rinkos struktūros
Tobuloji konkurencija
Monopolinė konkurencija
Oligopolija
Monopolija
Įmonių skaičius
Labai daug
Daug
Keletas
Viena
Gaminama produkcija
Standartizuota
Diferencijuota
Standartizuota arba diferencijuota
Unikali, nėra artimų pakaitalų
Įtaka kainai
Jokios
Nedidelė
Apribota tarpusavio priklausomybės
Didelė
Įėjimo į rinką barjerai
Nėra
Nežymūs
Sunkiai įveikiami
Neįveikiami
Nekaininė konkurencija
Nėra
Naudojama reklama, įmonių ženklai, vardai
Naudojama diferencijuojant produkciją
Naudojama ryšių su visuomene funkcija
Rinkos struktūros pavyzdžiai
Žemės ūkis, vertybiniai popieriai
Mažmeninė prekyba
Metalurgijos pramonė, automobiliai, namų apyvokos įrankiai
Komunalinės paslaugos
6.2. ĮMONĖ TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE
Tobulos konkurencijos rinka – tai kraštutinis ir labiau teorinis rinkos modelis, nes grynu pavidalu tokios rinkos neegzistuoja. Tačiau artimų ar panašių yra nemažai: žemės ūkio produktų, vertybinių popierių rinka ir pan. Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
•
Didelis dalyvių skaičius, t.y. rinkoje daug gamintojų, pardavėjų ir pirkėjų, tarp kurių šakoje vyksta konkurencija;
•
Įmonės tobulos konkurencijos rinkoje neturi įtakos kainai, nes prekės vertė ir kaina formuojasi rinkoje, veikiant pasiūlos ir paklausos dėsniams;
•
Išleidžiamos produkcijos vienarūšiškumas, t.y. pirkėjo požiūriu prekės ir paslaugos siūlomos gamintojo ar pardavėjo yra identiškos kitų gamintojų ar pardavėjų prekėms ar paslaugoms;
•
Visiška įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos laisvė, įmonės gali laisvai patekti į rinką ir pasitraukti iš jos. Tai reiškia, jog jos gamintojai ir pardavėjai gali susidurti su naujų tos pačios prekės gamintojų, galinčių ateiti į rinką, jei jos kainos yra ganėtinai didelės, konkurencija. Kita vertus, kai kainos krinta, gamintojai gali laisvai, nevaržomi jokių įsipareigojimų, pasitraukti iš šios rinkos;
•
Išsami informacija, kiekvienas pardavėjas, gamintojas ar vartotojas turi išsamią informaciją apie prekes ir jų kainas. Tai reiškia, kad tos pačios rūšies prekių kainos yra vienodos.
Nei vienas gamintojas nesiryžta didinti savo siūlomos produkcijos kainos, nes tokiu atveju praras visus pirkėjus. Gamintojui neverta ir mažinti kainos, nes jis savo produkciją ir taip parduos rinkos kaina.
Tobulos konkurencijos rinkoje joks pardavėjas negali veikti rinkos kainų ar kitų pardavimo sąlygų. Pardavėjų interesai nesusikerta, nes kiekvienas iš jų gali realizuoti tiek produkcijos, kiek jų pagamina ar nori parduoti. Tai reiškia, kad kiekvienos įmonės prekių paklausa yra absoliučiai elastinga. Įmonės gamybos apimtis nepaveikia rinkos kainos. Rinkos kainą formuoja visų tam tikros šakos gamintojų (pardavėjų) pasiūla ir vartotojų paklausa. Paklausos ir pasiūlos santykis nulemia, kokia kaina įmonės parduoda savo prekes (paslaugas).
6.1 paveiksle pavaizduota šakos paklausos kreivė, kuri yra absoliučiai elastinga. 6.1b pav. vaizduojama šakos produkcijos apimtis matuojama šimtais tūkstančių vienetų, o įmonės produkcijos apimtis sudaro tik nedidelę šakos produkcijos apimties dalį ir matuojama dešimtimis vienetų (6.1a pav.)
6.1 pav. Ryšys tarp konkurencinės įmonės paklausos kreivės ir šakos paklausos kreivės
Šakos paklausos kreivė slenka žemyn į dešinę. Šakos paklausos ir pasiūlos sankirta lemia pusiausvyros kainą P0 kaip parodyta grafike b. Grafike a nubrėžta horizontali įmonės paklausos kreivė, kurios padėtį lemia rinkos pusiausvyros kaina.
Įmonės paklausos kreivės esminė ypatybė yra ta, kad, įmonei didinant pardavimų apimtį, kaina nekinta. Iš čia matyti, kad įmonės bendrosios pajamos (TR) yra lygios parduoto prekių kiekio ir prekės vieneto kainos sandaugai, t. y.
TR =P*q (6.1)
Kur: P – produkto kaina
q – parduotos produkcijos kiekis
Iš 6.1 formulės matome, kad įmonės bendrosios pajamos priklauso nuo dviejų kintamųjų – prekių kiekio ir kainos. Tačiau atskira įmonė tegali paveikti tik vieną kintamąjį – prekių kiekį, nes kainą lemia visų įmonių pasiūla ir visų vartotojų rinkos paklausa.
Kadangi konkurencinė įmonė ir mažesnį, ir didesnį prekių kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos vidutinės pajamos (AR) lygios kainai, t. y. Pqq*PqTRAR=== (6.2)
Įmonės ribinės pajamos M(R) yra papildomos bendrosios pajamos, gautos prekių pardavimą padidinus vienu vienetu. Kadangi tobulos konkurencijos įmonės bet kurį produkcijos kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos ribinės pajamos lygios kainai, t.y.: Pqq*PqTRMR=ΔΔ=ΔΔ= (6.3)
Vadinasi, konkurencinės įmonės vidutinės pajamos ir ribinės pajamos lygios kainai, t. Y.:
AR = MR= P (6.4)
6.2. pav. Konkurencinės įmonės bendrųjų pajamų, vidutinių pajamų, ribinių pajamų ir paklausos kreivės
Konkurencinei įmonei didinant pardavimų apimtį, prekių kaina nekinta. Todėl įmonės bendrųjų pajamų kreivės 6.2. pav. a dalyje yra tiesės formos ir jų teigiamas nuolydis priklauso nuo prekės vieneto kainos lygio. 6.2. paveikslo b dalyje matome, kad konkurencinės įmonės paklausos kreivė yra horizontali ir ji kartu yra ir ribinių pajamų kreivė. Kuo didesnė kaina, tuo didesnis bendrųjų pajamų kreivės nuolydis.
Kaip matyti iš 6.2 pav. a dalies, bendrosios pajamos yra parduoto prekių kiekio ir kainos funkcija. Bendrųjų pajamų TR kreivė yra tiesės formos, nes, didinant pardavimų apimtį, kaina nekinta. TR kreivės nuolydis yra teigiamas ir priklauso nuo kainos, taigi ir ribinių pajamų dydžio: kuo didesnė kaina, tuo didesnis TR nuolydis. 6.2 pav. b dalyje matome, kad konkurencinės įmonės paklausos kreivė kartu yra jos vidutinių bei ribinių pajamų kreivė. Paklausos kreivė yra horizontali, absoliučiai elastinga, jos nuolydis lygus nuliui. Tai reiškia, kad įmonė gali ta pačia kaina parduoti daugiau arba mažiau prekių.
6.3. ĮMONĖS PELNO MAKSIMIZAVIMAS TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE
Bendrasis įmonės pelnas – tai bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas.
Bendrasis pelnas susideda iš normaliojo pelno ir ekonominio pelno. Ekonominis pelnas – tai skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų (ekonominių) kaštų.
Ekonominis pelnas apskaičiuojamas pagal formulę:
TΠ = TR – TC (6.5)
Kur: TR – ekonominės bendrosios pajamos
TC – įmonės ekonominiai kaštai
Analizuojant pelno maksimizavimą, imami du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas. Trumpuoju laikotarpiu kapitalo apimtis nekinta, tačiau įmonė norėdama maksimizuoti pelną, gali keisti darbo kiekį.
a)
6.3 pav. Pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu tobulos konkurencijos rinkoje pagal bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų modelį
b)
Nagrinėjant pelno maksimizavimą pagal bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų modelį, lyginamos bendrosios pajamos ir bendrieji kaštai, o jų skirtumas yra ekonominis pelnas. 6.3a pav. parodytos bendrųjų pajamų kreivė TR ir bendrųjų kaštų kreivė TC. Atstumas tarp TR ir TC kreivių rodo įmonės gautą ekonominį pelną ΠE, esant įvairioms gamybos apimtims. 6.3 b paveiksle pavaizduota įmonės ekonominio pelno ΠE kreivė. Priklausomai nuo gamybos apimčių, bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, įmonė gali gauti pelną arba patirti nuostolį.
Iš 6.3 paveikslo matome, kad:
•
Kai gamybos apimtys yra Q1 ir Q2, o bendrosios pajamos lygios bendriesiems kaštams TR = TC, tai ekonominis pelnas lygus 0, ΠE = 0.
•
Kai gamybos apimtis mažesnė už Q1, bet didesnė už Q2, įmonės bendrieji kaštai didesni už bendrąsias pajamas TC>TR, įmonės ekonominis pelnas – neigiamas.
•
Jeigu įmonės gamybos apimtis svyruos tarp Q1 ir Q2, o bendrosios pajamos didesnės už bendruosius kaštus TR>TC, įmonė gaus ekonominį pelną.
•
Ekonominis pelnas bus maksimalus Πmax, kai įmonė tobulos konkurencijos sąlygomis gamins QE produkcijos kiekį. Tuo atveju atstumas tarp kreivių TR ir TC yra didžiausias. Pelnas maksimalus taške, kuriame kreivės TC liestinė yra lygiagreti tiesės TC liestinei arba pačiai tiesei.
Analizuodami vartotojo elgsenos modelį aptarėme, kad bendrasis naudingumas yra didžiausias, kai ribinis naudingumas yra lygus 0 (TUmax, kai MU = 0). Gamyboje taip pat ekonominis pelnas didžiausias, kai ribinis pelnas lygus 0 (Πmax, kai MΠ = 0). Pelnas yra bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas:
Π = TR – TC
Ribinis pelnas yra skirtumas tarp ribinių pajamų ir ribinių kaštų:
MΠ = MR – MC = 0
Tai rodo, kad įmonė maksimizuoja pelną, kai gamina tokį produkcijos kiekį, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams:
MR = MC (6.6)
Tobulos konkurencijos rinkoje įmonės gaunamos ribinės pajamos sutampa su prekės kaina:
P = MR = MC (6.7)
Funkcijos reikšmė pasiekia maksimumą, kuriame išvestinė lygi 0. Ribinės pajamos yra clygios bendrųjų pajamų išvestinei:
MR = TR‘ (6.8)
Ribiniai kaštai lygūs bendrųjų kaštų išvestinei:
MC = TC‘ (6.9)
Tai įrodo, kad įmonės pelnas maksimalus, aki ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams.
Įmonės pelno maksimizavimas pagal vidutinių ir ribinių pajamų ir kaštų modelį parodytas 6.4 paveiksle.
6.4 pav. Įmonės pelno maksimizavimas pagal ribinių pajamų ir ribinių kaštų modelį
Iš 6.4 paveikslo matome, kad:
•
Gaminant Q1 ir Q2 prekių kiekį, vidutiniai bendrieji kaštai lygūs vidutinėms pajamoms ATC = AR, todėl įmonė negauna ekonominio pelno (Π = 0). Tačiau įmonė gauna einamąjį pelną, nes vidutiniai kintamieji kaštai AVC yra padengti.
•
Kai įmonė gamina QE produkcijos kiekį, o ribinių kaštų kreivė kertasi su ribinių pajamų kreive taške E, kuriame MR = MC, gaunamas maksimalus pelnas. Atkarpa EB rodo vidutinį ekonominį pelną AΠ, gautą pagaminus QE produktų kiekį. Tai skirtumas tarp vidutinių pajamų (AR) ir vidutinių bendrųjų kaštų ATC, rodantis vidutinį ekonominį pelną AΠ, tenkantį vienam pagaminto produkto vienetui:
AΠ = AR – ATC (QE) (6.10)
Kur: ATC (QE) – vidutiniai bendrieji kaštai, kai gamybos apimtis lygi QE.
Iš to seka, kad visas įmonėje gautas pelnas lygus vidutinio ekonominio pelno ir gamybos apimties sandaugai:
TΠ = AΠ x QE (6.11)
Iš 6.4. paveikslo matome, kad didžiausią ekonominį pelną, gaunamą gaminant QE produktų kiekį, rodo stačiakampio APEEB plotas. Šio stačiakampio kraštinė EB lygi vidutiniam ekonominiam pelnui AΠ, o kita kraštinė – AB yra lygi gamybos apimčiai QE.
Taigi įmonė siekdama maksimizuoti pelną, turi pasirinkti gamybos apimtį, kuriai esant ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams. Tobulos konkurencijos rinkoje, produkto kaina lygi ribinėms pajamoms, todėl lygybę MR = MC galima pakeisti kita – P = MC.
6.4. TOBULA KONKURENCIJA IR ĮMONĖS VEIKLOS EFEKTYVUMAS
Bet kurios rinkos, tame tarpe ir tobulos konkurencijos rinkos, efektyvumas nustatomas įvertinant tris efektyvumo kriterijus. Efektyvumo kriterijai:
•
Visuomeninį efektyvumo kriterijų, kai vertinama ar rinkoje parduotos produkcijos kiekis teikia didžiausią naudą visuomenei.
•
Technologinį efektyvumo kriterijų, kai vertinama ar turimi gamybos ištekliai naudojami geriausiai (efektyviausiai).
•
Dinaminį efektyvumo kriterijų, kai vertinama ar gamyboje skatinamos gamybos naujovės.
Konkurencija tobulos konkurencijos rinkoje nustato efektyvią gamybos apimtį, gamintojai priversti gaminti tokį produkcijos kiekį, kuris pagal esamas galimybes tenkintų vartotojų paklausą. Taigi, visų prekių rinkose nusistovi paklausos ir pasiūlos kiekio pusiausvyra. Jeigu esant šiai pusiausvyrai, kai kurių prekių gamintojai gauna ekonominį pelną, tai reiškia, jog šių produktų gamybai neužtenka išteklių, kad būtų patenkinti vartotojų poreikiai. Tokia situacija tobulos konkurencijos rinkoje yra trumpalaikė, kadangi ši rinka yra atvira, tai į produktų, kurių gaminama per mažai, rinkas ateis nauji gamintojai, pasiūla ims didėti ir ekonominis pelnas išnyks. Tobulos konkurencijos rinkoje ištekliai pasiskirsto taip, kad joje gaunamas tik normalusis pelnas, o vartotojų poreikiai pagal esamas galimybes tenkinamai maksimaliai. Todėl visuomeninis efektyvumo kriterijus dar vadinamas pasiskirstymo kriterijumi. Jis nustato, ar efektyviai paskirstomi gamybos ištekliai tarp ūkio šakų.
Paklausos ir pasiūlos kiekio pusiausvyra nustato tokį konkretaus produkto gamybos kiekį, kuris visuomenei teikia didžiausią naudą. Visuomenės nauda – tai skirtumas tarp naudingumo, kurį visuomenei teikia prekės kiekis išreikštas piniginiais vienetais, ir visuomenės kaštų, būtinų šiam prekės kiekiui pagaminti.
Visuomenės nauda bus didžiausia esant tokiai gamybos apimčiai, kai visuomenės ribinis naudingumas bus lygus visuomenės ribiniams kaštams.
Rinkos paklausa – tai ribinio visuomeninio naudingumo priklausomybė nuo prekės kiekio, o rinkos pasiūla – visuomenės ribinių kaštų priklausomybė. Taigi rinkos pusiausvyra tenkina
sąlygą visuomenės ribinis naudingumas lygus visuomenės ribiniams kaštams. Vadinasi prekės kiekis, atitinkantis rinkos pusiausvyrą, teikia didžiausią naudą visuomenei.
Tobulos konkurencijos sąlygomis įmonės priversto geriausiai panaudoti savo gamybinius pajėgumus, nes išsilaikyti rinkoje jos gali tik dirbdamos mažiausiais vidutiniais kaštais. Naujų technologijų diegimas mažina gamybos kaštus, gerina produkcijos kokybę ir kartu didina įmonės pelną.
Esant tobulai konkurencijai sudaromos sąlygos ir dinaminiam efektyvumui užtikrinti, kuris reiškia inovacijų orientavimą didžiausio rezultatyvumo linkme. Jei šakoje kainos išlieka stabilios, tai įmonės, įdiegusios naujoves ir sumažinusios gamybos kaštus, gauna papildomą pelną. Papildomo pelno galimybės skatina gamintojus diegti naujas technologijas ir kartu skatina visuomeninio efektyvumo didėjimą.
Tobulos konkurencijos pusiausvyra tenkina Pareto efektyvumo kriterijų (6.5 pav.)
6.5 pav. Konkurencinės rinkos pusiausvyra ir Pareto efektyvumas
Iš 6.5 paveikslo matome, kad esant bet kokiam prekių kiekiui, mažesniam už pusiausvyros kiekį Q0, gamintojas galėtų papildomai pagamintą prekės vienetą parduoti už jam geriausią kainą P1. Tačiau vartotojas žino, kad papildomai pagamintą prekės vienetą galima nupirkti be nuostolio gamintojui ir už kainą P2, kuri jam būtų geriausia. Tačiau bet kokia kaina, esanti tarp taškų P1 ir P2, būtų priimtina abiem rinkos subjektams, tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Jeigu pagamintas prekės kiekis didesnis už pusiausvyros kiekį, tai kaina P1 reikš, kad gamintojas neturi nuostolių, o vartotojas patirs maksimalius nuostolius ir atvirkščiai – esant kainai P2. Šiuo atveju papildomą prekės kiekį galima parduoti už kainą, kuri leistų sumažinti nuostolius abiem rinkos dalyviams, palyginti su galimomis, kraštutinėmis prekės kainos reikšmėmis. Vadinasi ir šioje situacijoje įmanoma nustatyti tokią kainą, kuri būtų priimtina abiem subjektams. Pagerinti kurio
nors vieno rinkos subjekto padėtį, nepabloginus kito subjekto padėties, esant rinkos pusiausvyrai, neįmanoma. Tobulos konkurencijos rinka – daugiau teorinis modelis nei realybė. Tačiau jos studijos ir analizė leidžia geriau įvertinti kitas rinkos struktūras, atskleisti jų pranašumus ir trūkumus. Pagrindinės sąvokos
•
Konkurencija.
•
Konkurentai.
•
Visuotinė konkurencija.
•
Vertikalioji konkurencija.
•
Horizontalioji konkurencija.
•
Rinkos struktūra.
•
Tobulos konkurencijos rinka.
•
Bendrosios pajamos.
•
Ribinės pajamos.
•
Bendrasis įmonės pelnas.
•
Ekonominis pelnas.
•
Įmonės efektyvumo kriterijai.
•
Visuomeninis efektyvumo kriterijus.
•
Visuomenės nauda.
•
Produkto homogeniškumas.
•
Neribotas mobilumas.
•
Tobulos konkurencijos rinka.
Klausimai kartojimui
1.
Pagal kokius kriterijus nustatoma rinkos struktūra?
2.
Kokios yra pagrindinės rinkos organizavimo formos?
3.
Kas būdinga tobulos konkurencijos rinkai?
4.
Paaiškinkite kodėl ir kuo skiriasi šakos ir įmonės paklausos kreivės tobulos konkurencijos rinkoje?
5.
Paaiškinkite, kodėl įmonės ekonominis pelnas yra didžiausias, kai MR = MC ir kodėl MΠ = 0, kai bendrasis pelnas didžiausias?
6.
Pagal kokius efektyvumo kriterijus nustatomas rinkos efektyvumas?
7.
Kaip pasiekiamas visuomeninis efektyvumas tobulos konkurencijos rinkoje?
8.
Kas yra technologinis efektyvumas?
9.
Kas yra dinaminis efektyvumas ir jis užtikrinamas tobulos konkurencijos rinkoje?
10.
Kaip tobulos konkurencijos rinkos pusiausvyra tenkina Pareto efektyvumo kriterijų?




_____________________________________________





7. MONOPOLIJA
Turinys
7. MONOPOLIJA
7.1. MONOPOLINĖS RINKOS ESMĖ IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI
7.2. MONOPOLINĖS RINKOS PUSIAUSVYRA
7.3. EKONOMINIO EFEKTYVUMO ĮVERTINIMAS MONOPOLINĖJE RINKOJE
7.4. DISKRIMINAVIMAS KAINOMIS
7.5. VALSTYBINĖ MONOPOLIJŲ KONTROLĖ
Tikslai:
•
išsiaiškinti kokios yra būtinos sąlygos atsirasti ir plėtotis monopolijai;
•
diskutuoti apie monopolijos bruožus;
•
paaiškinti kodėl ir kaip monopolistas nustato skirtingas kainas skirtingoms vartotojų grupėms;
•
suprasti kaip monopolistas nustato savo pelno maksimizavimo kiekį ir kainą;
7.1. MONOPOLINĖS RINKOS ESMĖ IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI
6 temoje aptarėme tobulos konkurencijos rinkos struktūrą, kuri yra vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis. Kitas kraštutinumas yra monopolinė rinka. Monopolija – tai rinka, kurioje yra tik vienintelis gamintojas, turintis maksimalią rinkos galią ir vadinamas monopolistu. Monopolija – tai rinkos struktūra, kai yra tik vienas pardavėjas, siūlantis unikalų produktą
Pagrindinės monopolijos susidarymo priežastys:
•
Tam tikrų išteklių kontrolė, t.y. monopolija valdo visas žaliavas, reikalingas produkto gamybai. Įmonės, kurios turi technologinių paslapčių taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos įmonės negali pagaminti tokio pat produkto.
•
Išskirtinės teisės, t.y. kai Vyriausybė suteikia išskirtinę teisę gaminti ir parduoti tam tikrą produktą.
•
Patentai ir autorinės teisės, tai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir suteikia jam tam tikrus prioritetus prieš konkurentą.
•
Masto ekonomija, t.y. didelės įmonės mažins bendruosius vidutinius kaštus pasiekia pakankamai didelį produktų gamybos lygį. Todėl didinant gamybos apimtis pasiekiama masto ekonomija.
Pagrindinis monopolinės rinkos bruožas – konkurencijos tarp gamintojų nebuvimas, nes monopolinės įmonės gaminama produkcija neturi pakaitalų. Tokia monopolija vadinama grynąja monopolija. Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų.
Išskiriami keturi labai ryškūs monopolijos bruožai:
•
Vienintelis pardavėjas. Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra tai, kad tam tikro produkto ar paslaugos rinkoje viešpatauja vienas vienintelis pardavėjas.
•
Nėra artimų pakaitalų. Jeigu įmonė gamina tam tiką prekę, neturinčią substitutų, ji yra monopolija. Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitalų, vartotojui nėra alternatyvų – jis turi pirkti iš monopolininko arba išsiversti be produkto. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikia reklamos. Pavyzdžiui, vartotojas gali pirkti briliantą arba išleisti pinigus poilsiui prie jūros. Vartotojui apsispręsti padės įtikinama reklama. Buities prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, vandeniui, elektrai, nėra pakaitalų, todėl joms reklamos nereikia. Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų kurie neturi pakaitalų. Mieste vietinė elektros kompanija gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau elektra, kadangi ji vartojama įvairiems tikslams, turi pakaitų. Jeigu energijos kaina didėja, šildyti vartojama elektros energija keičiama anglimi, dujomis ar kt. Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms nei tarpnacionalinėms rinkoms. Mažuose miesteliuose gali būti vienas gydytojas, viena batų parduotuvė ar vienas knygynas ar pan.
•
Kainos nustatytoja. Monopolijos valdžia yra tuomet, kai įmonė gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminama kiekį, kurį numato parduoti. Esminis skirtumas tarp monopolinės rinkos ir tobulos konkurencijos rinkos yra tas, kad monopolinėje rinkoje įmonė veikia kainą. Įmonė turi monopolijos valdžią, kai pati nustato kainą savo produktui, o ne priima ją kaip rinkos realybę. Įmonė monopolistė, norėdama pakeisti kainą, keičia savo produkcijos kiekį, kuris pateikiamas rinkai, t.y. norint padidinti kainą, rinkai pateikiamas mažesnis produkcijos kiekis, o
esant poreikiui parduoti didesnį kiekį savo produkcijos, kaina yra sumažinama, visa tai įmonė gali daryti turėdama monopolijos valdžią
•
Nėra patekimo į rinką galimybių. Tapti monopolija ir ją išsilaikyti nėra paprasta. tačiau jei įmonė jau yra monopolistė, ji jaučiasi stipri, nes ji neturi tiesioginių konkurentų, o jiems atsirasti galimybių taip pat nėra, nes įėjimo į rinką barjerai yra neįveikiami.
Priklausomai nuo anksčiau išvardintų priežasčių, susidaro šios monopolijų rūšys:
•
Natūralioji monopolija. Ji atsiranda dėl ribotos žaliavų pateikimo rinkai galimybės. Natūrali monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos mastų efektu. Kartais susidaro tokia padėtis rinkoje, jog mažiausi vidutiniai kaštai yra tada, kai visa šakos produkcija gaminama vienoje įmonėje. Jeigu šakoje bus bent dvi įmonės, nė viena iš jų negalės padengti savo kaštų, nes šakos gamybos apimčiai pasidalijus į dvi dalis, pasikeičia ryšys tarp kiekvienos įmonės paklausos ir vidutinių kaštų kreivės. Rinkoje, kurios paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys yra toks, jog kaštai sumažėja ir gali būti padengti vidutinėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė natūraliai monopolijai.
•
Teisinė monopolija. yra pripažinta ir saugoma įstatymo, kad išvengtų nesąžiningos veiklos ir gamintojams, autoriams bei išradėjams suteiktų galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus.
•
Socialinės monopolijos. Jos susijusios su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu ir kt. panašiomis paslaugomis. Įmonės, teikiančios šias paslaugas, turi monopoliją, kylančią iš techninio aprūpinimo sąlygų. Visai nepraktiška ir netgi neįmanoma būtų konkrečioje vietovėje verstis tokių rūšių veikla daugiau negu vienai įmonei – tai sukeltų nepatogumų visuomenei, būtų švaistomi ištekliai. Įsivaizduokime, kaip būtų nepatogų jei dešimtys dujų ir elektros tiekimo įmonių turėtų teisę rausti miesto gatves.
7.2. MONOPOLINĖS RINKOS PUSIAUSVYRA
Monopolijos kaina ir gamybos apimtis. Monopolinėje rinkoje viešpatauja viena įmonė, taigi jos produkcijos paklausa sutampa su rinkos paklausa. Monopolistas negali bet kokį produkcijos kiekį parduoti viena kaina. Norėdamas parduoti didesnį produkcijos kiekį, jis turės mažinti kainą.
7.1 pav. pavaizduota, kad rinkos paklausos kreivė kartu yra ir monopolijos vidutinių pajamų kreivė, nes ji nustato prekės vieneto kainą ir prekės kiekį, kuris bus parduotas šia kaina.
Kadangi rinkos paklausos kreivė yra kintanti didėjant gamybai, tai kiekvienas produkcijos, parduodant didesnį jos kiekį, vienetas bus parduodamas vis mažesne kaina.
7.1 pav. Kaina ir gamybos apimtys monopolinėje rinkoje Monopolinės kainos – tai tokios kainos, kurių dydį nustato monopolistas, neatsižvelgdamas į prekių vertę bei gamybos kaštus, tokiu būdu užsitikrindamas didelį pelną.
Monopolininkas turi rinkos galią, t.y. sugebėjimą paveikti kainą, todėl jis yra kainos nustatytojas. Be to, monopolininkas gamina visą paklausos kiekį, todėl monopolistas visiškai valdo visą rinkos paklausą bei nustato gamybos kiekį ir kainą.
Ryšys tarp pajamų ir gamybos apimties monopolinėje rinkoje yra kitoks negu tobulos konkurencijos rinkoje. Skirtumą lemia įmonės paklausos kreivės ypatybės. Monopolinėje rinkoje viešpatauja viena įmonė ir jos paklausos kreivė sutampa su rinkos paklausos kreive. Todėl ji yra slenkanti žemyn į dešinę, dėl to monopolija turi surasti gamybos apimties ir kainos derinį, kuris užtikrins maksimalų pelną. Dėl žemyn į dešinę slenkančios paklausos kreivės monopolija gali didinti pardavimų apimtį tik mažindama kainas ir atvirkščiai, didinti kainas – tik mažinant pardavimų apimtį. Taigi, monopolininko vienas pagrindinių uždavinių yra rasti optimalų pardavimų apimties ir kainos derinį, užtikrinsiantį jam maksimalų pelną.
7.2 pav. pavaizduota skirtingo elastingumo monopolijos paklausos kreivės D1 ir D2. Paklausos kreivė D1 yra santykinai neelastinga kainoms, o D2 – santykinai elastinga kainoms. Taip galima teigti todėl, kad toks pat kainos padidėjimas ΔP pirmuoju atveju mažiau sumažina pardavimų apimtį nei antruoju atveju. Monopolijos paklausos kreivės elastingumas arba neelastingumas labiausiai priklauso nuo to ar rinkoje yra artimų pakaitalų ar ne, ir jei yra, kokios tų pakaitalų kainos.
7.2 pav. Įmonės monopolistės paklausos kreivės
Nors monopolija yra vienintelė įmonė tam tikroje šakoje, bet kai kuriais atvejais ji nebūna apsaugota nuo pakaitalų gamintojų konkurencijos. Jei rinkoje egzistuoja pakaitalai – įmonės monopolistės paklausos kreivė bus elastingesnė kainoms, jei pakaitalų nėra – paklausos kreivė bus santykinai neelastinga.
Esant krintančiai paklausos kreivei, bendrosios pajamos gali didėti arba mažėti didėjant pardavimų apimčiai. 7.3 pav. pateiktame pavyzdyje prekės kainai mažėjant nuo P1 iki P2 bendrosios pajamos, pavaizduotos atitinkamais stačiakampiais P1E1Q10 ir P2E2Q20, padidėja dėl padidėjusios gamybos apimties nuo Q1 iki Q2.
Q1 Q2 Q3 Q4 Q
P
P1
P2
P3
P4
7.3 pav. Bendrųjų pajamų kitimas monopolinėje rinkoje
Tačiau pakitus prekės kainai nuo P3 iki P4 didėjanti gamybos apimtis neužtikrina pajamų augimo. Atvirkščiai, jos mažėja, kaip matyti iš paveikslo, nuo P3E3Q30 iki P4E4Q40.
Monopolijos paklausos kreivė rodo, kokį prekių kiekį pirkėjai nori ir gali pirkti, esant įvairiam prekių kainų lygiui. Nuo monopolijos paklausos elastingumo tam tikrose paklausos kreivės atkarpose priklauso monopolijos ribinės pajamos ir bendrosios pajamos. Kaip matyti iš 7.4 pav. jei paklausos elastingumas didesnis už vienetą, bendrosios įmonės pajamos auga ir jų kreivė kyla. Kai paklausos elastingumas lygus 1, bendrosios pajamos yra pastovios – kreivė pasiekia maksimumą; o
kai paklausos elastingumas mažesnis už vienetą – bendrosios pajamos ims mažėti, o kreive kris žemyn.
7.4 pav. Bendrųjų ir ribinių pajamų priklausomybė nuo paklausos elastingumo kainoms
Bendrųjų pajamų kitimo monopolinėje rinkoje priklausomybė rodo paklausos elas-tingumo atspindį ir ribinėse pajamose. Kadangi esant krintančiai paklausos kreivei įmonė gali realizuoti papildomą prekės vienetą, tik sumažinusi jos kainą, ribinės pajamos nuolat mažėja, didinant realizavimo apimtį.
Tačiau jos lieka teigiamos, kai paklausos elastingumas yra didesnis už vienetą. Kartu tai reiškia, kad ribinės pajamos didina bendrąsias pajamas. 7.4 pav. ribinių pajamų kreivė yra virš horizontalios koordinačių ašies, kol bendrųjų pajamų kreivė nepasiekia maksimalaus aukščio. Ribinės pajamos yra lygios nuliui, kai bendrosios pajamos yra maksimalios, o paklausos elastingumas lygus 1. Mažėjant bendrosioms pajamoms ir paklausai tapus neelastingai, ribinės pajamos tampa neigiamomis.
7.4 pav. pavaizduotas ryšys tarp TR, MR ir ED leidžia daryti išvadą, jog pelną maksimizuojanti įmonė monopolinėje rinkoje, kad nemažėtų bendrosios pajamos, nedidins gamybos apimties esant neigiamoms ribinėms pajamoms. Vadinasi, siekdama didinti realizavimo apimtį, ji mažins kainas tik tol, kol paklausa bus elastinga.
Monopolinės įmonės paklausos kreivė, kartu būdama ir šakos paklausos kreive, krinta žemyn ir todėl, didinant realizavimo apimtį, reikia mažinti kainas. Tačiau parduodant papildomą prekių kiekį, mažinamos visų parduodamų prekių kainos. Todėl ir monopolinei rinkai galioja vidutinių pajamų formulė:
PQQ*PQTRAR===
Taigi vidutinės pajamos yra lygios kainoms. O šios kainos kitimą išreiškianti paklausos kreivė yra kartu ir vidutinių įmonės pajamų kreivė.
Kaip skirtingos monopolinės rinkos struktūros pakeičia paklausos – pasiūlos mechanizmą ir individualių įmonių elgseną? Monopolijos sprendimai dėl prekės vertės ir gamybos apimties gerokai skiriasi nuo laisvai konkuruojančios įmonės sprendimų. Pastaroji gali realizuoti bet kokį prekių kiekį pastoviomis, rinkoje susiformavusiomis kainomis. Monopolijos paklausos kreivė yra analogiška šakos paklausos kreivei, t. y. krintanti žemyn, todėl monopolija gali realizuoti daugiau prekių tik mažindama jų kainas.
Pusiausvyra monopolinėje rinkoje. Kokia gamybos apimtis leidžia monopolijai maksimizuoti pelną? Norėdama atšakyti į šį klausimą, įmonė gali naudoti du būdus:
•
ribinių kaštų ir ribinių pajamų taisyklė (MC = MR);
•
didžiausias skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų (TR – TC = max).
Kol monopolijos ribinės pajamos didesnės už ribinius kaštus, tol ji didina pardavimų apimtį. Kai ribinės pajamos, gautos pardavus papildomą produkcijos vienetą, susilygina su ribiniais kaštais, monopolijai nebenaudinga didinti pardavimų apimties. Taip yra todėl, kad sekančio parduoto produkcijos vieneto ribinės pajamos nebepadengs ribinių kaštų.
7.5 pav. Monopolijos pusiausvyra, kai MR = MC (pavyzdys)
Remiantis 7.1 lentele bei 7.5 pav., monopolijos optimalus pardavimų kiekio ir kainos derinys yra 5 produkcijos vienetai ir 122 Lt pardavimų kaina, kai gaunamas 140 Lt maksimalus pelnas. Kaip tik esant šiam kainos ir kiekio deriniui, ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams, t.y. tenkinama MR = MC taisyklė. Jei įmonė sumažintų arba padidintų gamybos apimtį, maksimalus
pelnas nebūtų gautas, o tuo pačiu ir nebūtų patenkinta ribinių pajamų ir ribinių kaštų lygybės taisyklė. 7.5 pav. taškas M rodo monopolijos pusiausvyrą. Per šį tašką nubrėžę vertikalią liniją žemyn iki horizontalios Q ašies ir aukštyn iki paklausos kreivės D, matome kad optimalus kiekis yra 5 produkcijos vienetai, kiekvieną parduodant po 122 Lt. Kadangi vidutiniai bendrieji kaštai yra mažesni nei kaina (94,00Lt < 122,00 Lt), tai monopolija gauna pelną, kuris lygus abcd plotui.
Monopolijos gamybos apimtis, kaina, bendrosios pajamos ir kaštai, ribinės pajamos ir kaštai, vidutiniai bendrieji kaštai bei pelnas (pavyzdys) 7.1 lentelė
Q
P
TR
MR
TC
MC
ATC
Pelnas
0
172
0
100
-
-100
162
90
1
162
162
190
190
-28
142
80
2
152
304
270
135.00
34
122
70
3
142
426
340
113.33
86
102
60
4
132
528
400
100.00
128
82
70
5
122
610
470
94.00
140
62
80
6
112
672
550
91.67
122
42
90
7
102
714
640
91.43
74
22
110
8
92
736
750
93.75
-14
2
130
9
82
738
880
97.38
-142
-18
150
10
72
720
1030
103.00
-310
Norint nustatyti pardavimų kiekį ir kainą naudojantis antruoju minėtu būdu, ieškomas taškas, kuriame atstumas tarp TR ir TC kreivių yra didžiausias (žr. 7.6 pav.). Mažinant ar didinant gamybos apimtį, bendrasis pelnas mažėja.
7.6 pav. Monopolijos pusiausvyra, kai TR - TC = max
Monopolinė įmonė apima visą šaką, todėl įmonės pusiausvyra yra kartu ir šakos pusiausvyra. Jeigu yra įėjimo barjerai į rinką.
7.3. EKONOMINIO EFEKTYVUMO ĮVERTINIMAS MONOPOLINĖJE RINKOJE
Ekonominis efektyvumas – tai siekimas gauti kuo daugiau naudos, kuo geriau naudojant turimus ribotus išteklius.
Visuomenės požiūriu efektyvi gamybos apimtis bus tokia, kurią nustato paklausos ir monopolijos ribinių kaštų kreivės susikirtimas. Tačiau tai nebus ta gamybos apimtis, kurią rinkai pateiks monopolija. Monopolija savo ribinius kaštus sulygina ne su visuomenės, o su savo ribiniu naudingumu, t.y. su monopolijos ribinėmis pajamomis. Kadangi monopolijos vidutinių pajamų kreivė, sutampanti su paklausos kreive D yra žemyn krintanti kreivė, tai jos ribinių pajamų kreivė MR yra žemiau paklausos kreivės D.
MC
AR = MU
MR
7.7 pav. Kaina, monopolijos ribinės pajamos ir monopolijos ribiniai kaštai
Tačiau tai nebus ta gamybos apimtis, kurią rinkai pateiks monopolija. Monopolija savo ribinius gamybos kaštus sulygina ne su visuomenės, o su savo ribiniu naudingumu, t.y. monopolijos ribinėmis pajamomis. Kadangi monopolijos vidutinių pajamų kreivė, sutampanti su paklausos kreive D yra žemyn krentanti kreivė, tai jos ribinių pajamų kreivė MR yra žemiau paklausos kreivės D. Todėl aukštyn kylanti monopolijos ribinių kaštų kreivė MC visada ją kerta aukščiau negu paklausos kreivę D. Todėl monopolijos gamybos apimtis Q14 , užtikrinanti jai maksimalų pelną, bus mažesnė už visuomenei geriausią gamybos apimtį QV , t.y. monopolija netenkina visuomenės efektyvumo kriterijaus (žr. 7.7 pav.), monopolija gamina mažiau produkcijos negu leidžia gamybos galimybės ir reikia visuomenės poreikiams tenkinti. Neužtikrindama efektyvios gamybos apimties, monopolija iškreipia ir visuomenės išteklių paskirstymą tarp ūkio šakų. Didesnės negu tobulos konkurencijos rinkoje kainos paskirsto pajamas, t.y. dėl monopolijos veiklos atsiranda socialiniai visuomenės kaštai. Todėl monopolinio gamintojo veikla siekiant naudos sau, neatitinka visuomenės interesų.
Monopolija pasižymi ir technologiniu neefektyvumu. Monopolijos pelną maksimizuojant, gamybos apimtis nebūtinai turi atitikti mažiausius vidutinius kaštus. 7.8 paveiksle parodyta, kad tokia atitiktis būna tik tuo atveju, jei jos ribinių pajamų kreivė MR (MRPJ) susikerta su ribinių kaštų kreive MC (MRK) vidutinių kaštų kreivės ATC (MVK) žemiausiame taške E0.
7.8 pav. Neefektyvi monopolijos gamybos apimtis
Monopolijos vidutinius kaštus lemia monopolijos techninės galimybės, t.y. monopolijos vidutiniai kaštai – tai jos gamybinė charakteristika, o monopolijos ribinės pajamos priklauso nuo paklausos pobūdžio, t.y. nuo vartotojo elgesio. Taigi, ribinių pajamų bei vidutinių kaštų kreivės yra nesusijusios, todėl jų padėtis yra atsitiktinė.
Monopolija neturėdama konkurentų, gali sau leisti naudoti gamybos išteklius netaupiai. Nors dėl to įmonės pelnas iš dalies sumažės, tačiau dėl aukštų monopolinių pelnų gamyba vis tiek liks pelninga.
Galimybė didinti monopolinės įmonės kaštus sudaro palankias sąlygas dinaminiam efektyvumui pasiekti. Stambios pelningos monopolinės įmonės yra labiau suinteresuotos ir finansiškai pajėgesnės plėtoti mokslinius tiriamuosius darbus negu smulkios įmonės. Tokie tyrimai leidžia sukurti naujus gamybos būdus, mažinančius įmonės kaštus arba naujus gaminius. Visa tai leidžia monopolinei įmonei gauti didesnį pelną ir įsitvirtinti rinkoje.
Taigi, monopolija nepatenkindama visuomeninio ir technologinio efektyvumo kriterijaus, paprastai patenkina dinaminio efektyvumo kriterijų.
7.4. DISKRIMINAVIMAS KAINOMIS
Monopolinė įmonė esant tam tikroms sąlygoms gali pasinaudoti savo padėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną. Skirtingiems pirkėjams nustatydama skirtingas kainas. Diskriminavimas kainomis – tai produkto pardavimas daugiau negu viena kaina, kai kainų skirtumai nepagrįsti kaštų skirtumais.
Tokia kainų politika įmanoma, esant šioms sąlygoms:
•
Pardavėjas turi galimybę kontroliuoti gamybos apimtį ir kainos dydį.
•
Atskirų pirkėjų paklausos elastingumas kainai turi būti skirtingas.
•
Pirkėjai negali perparduoti prekės ar paslaugos. Jeigu tie, kurie perka žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina, tai aukštas kainos prekių pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų diskriminacija bus pažeista.
Skiriami trys diskriminavimo kainomis laipsniai:
•
Pirmasis, arba tobulas, diskriminavimas kainomis kai monopolistas kiekvienam pirkėjui parduoda prekę už maksimalią kainą, kurią šis sutinka mokėti.
•
Antrojo laipsnio diskriminavimas kainomis yra tada, kai tas pats vartotojas moka skirtingą kainą už skirtingą prekių kiekį. Tai taikoma naudojant kainų nuolaidas perkantiems didesnį prekių kiekį.
•
Trečiojo laipsnio kainų diskriminavimas reiškia, kad prekės parduodamos skirtingomis kainomis skirtingoms vartotojų grupėms. Ji naudojama segmentuotoje rinkoje, t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, besiskiriančių reakcija į kainos
pokyčius. Monopolistas skirdamas kiekvienai pirkėjų grupei skirtingą kainą, didina pelną tik tada, kai paklausos elastingumas kainos atžvilgiu vartotojų grupėms skirsis.
7.5. VALSTYBINĖ MONOPOLIJŲ KONTROLĖ
Kadangi monopolija yra neoptimali rinkos struktūra, o daugeliu atvejų ji gamina visuomenei reikalingas prekes, monopolijų veikla yra reguliuojama valstybės (Vyriausybės).
Vyriausybė paprastai reguliuoja jos žinioje esančių monopolijų paslaugų ar prekių kainas. Vyriausybė nustatydama kainą, atsižvelgia į išteklių, elektros energijos kainas ir stengiasi, kad įmonė padengtų buhalterinius kaštus, be to, ji visuomet atsižvelgia į vartotojų interesus. Jei Vyriausybė nustato kainą, leidžiančią gauti natūraliajai monopolijai normalųjį pelną, ši kaina yra didesnė už ribinius kaštus. Vyriausybė reguliuoja monopolijų kainas tokiais būdais:
Vyriausybė nustato maksimalią galimą kainą. Ši kaina paprastai būna mažesnė nei ta, kuri atitinka produkcijos kiekį, kuriam esant ribinės pajamos lygios ribiniams kaštams, MR = LRTC. Maksimalios kainos nustatymas dažnai keičia monopolijos veiklą taip, kad rinkoje susidaro deficitas, kai nustatytoji kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą.
Monopolijų veikla kontroliuojama mokesčiais ir subsidijomis. Tai taikoma įmonėms gaminančioms žalingas prekes pvz., cigaretes, alkoholinius gėrimus ir pan.
Natūraliųjų monopolijų veikla reguliuojama ir kontroliuojama beveik visuomet, kadangi jos gamina visuomenei būtinas prekes ar paslaugas, pvz., pašto paslaugos, vandens tiekimas, elektros energijos tiekimas, komunalinės paslaugos ir pan. Pagrindinės sąvokos
•
Monopolija.
•
Grynoji monopolija.
•
Natūralioji monopolija.
•
Monopolijos valdžia.
•
Įėjimo į šaką kliūtys.
•
Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija.
•
Antrojo laipsnio kainų diskriminacija.
•
Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija.
•
Ekonominis efektyvumas.
•
Diskriminavimas kainomis. Klausimai kartojimui
1.
Išvardinkite pagrindines priežastis, skatinančias monopolijų susidarymą.
2.
Kaip formuojasi monopolijų rinka?
3.
kokie monopolinės rinkos bruožai?
4.
Išvardinkite pagrindines monopolijų rūšis.
5.
Kaip susidaro natūrali monopolija?
6.
Kas yra teisinė monopolija?
7.
Kas yra socialinė monopolija?
8.
Kokios kainos vadinamos monopolinėmis kainomis?
9.
Paaiškinkite kodėl monopolisto ribinės pajamos yra mažesnės už kainą ir kada jos sutampa su kaina?
10.
Kokie išoriniai veiksniai turi įtakos monopolijos padėčiai rinkoje?
11.
Kas yra ekonominis efektyvumas?
12.
Paaiškinkite kodėl monopolija nepatenkina visuomeninio kriterijaus.
13.
Paaiškinkite kodėl monopolija nepatenkina technologinio kriterijaus.
14.
Ką vadiname kainų diskriminacija?
15.
Kokių rūšių kainų diskriminacijas naudoja monopolijos ir kokia jų esmė?
16.
Kaip valstybė kontroliuoja monopolijų kainas?





________________________________________






8. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS IR OLIGOPOLINĖ RINKOS
Turinys
8. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS IR OLIGOPOLINĖ RINKOS
8.1. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKA
8.1.1. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKOS ESMĖ IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI
8.1.2. PELNO MAKSIMIZAVIMAS IR PUSIAUSVYRA TRUMPUOJU LAIKOTARPIU
8.1.3. PELNO MAKSIMIZAVIMAS IR PUSIAUSVYRA ILGUOJU LAIKOTARPIU
8.1.4. NEKAININĖ KONKURENCIJA
8.2. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKOS STRUKTŪROS EFEKTYVUMAS
8.3. OLIGOPOLINĖ RINKA
8.3.1. OLIGOPOLINĖS RINKOS ESMĖ
8.3.2. OLIGOPOLINĖS RINKOS KAINOS NUSTATYMO BŪDAI
Tikslai:
•
apibūdinti monopolinės konkurencijos rinką;
•
paaiškinti kuo ypatinga monopolinės konkurencijos rinkos struktūra;
•
išanalizuoti monopolinės konkurencijos rinkos įmonių kainų nustatymo būdus;
•
patekti nekaininės konkurencijos būdus.
8.1. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKA
8.1.1. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKOS ESMĖ IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI
Daugumoje rinkų konkuruojančiųjų įmonių produktai yra nestandartizuotos prekės. Vienos įmonės prekės visada kuo nors skiriasi nuo konkurento siūlomų prekių. Dauguma įmonių gana daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jų prekės turėtų tokių skiriamųjų ypatybių, dėl kurių taptų unikaliomis. Tam plačiai naudojama reklama, įpakavimas, įmonės ženklas, papildomos paslaugos (garantinis taisymas, pristatymas) ir kt. Monopolinė konkurencija – rinkos struktūros forma, kai veikia daug įmonių, gaminančių ir parduodančių labai (bet ne idealiai) artimus pakaitalus ir yra žemi įėjimo į šaką arba išėjimo iš šakos barjerai.
Pagrindiniai monopolinės konkurencijos rinkos bruožai, kurie ją išskiria iš kitų rinkų yra šie:
•
šakoje yra palyginti didelis skaičius įmonių. Dėl to monopolinės konkurencijos rinka yra panaši į tobulos konkurencijos rinką (arba šaką). Kai šakoje veikia daug įmonių, išryškėja šie pagrindiniai monopolinės konkurencijos požymiai:
􀀹
kiekvienai įmonei tenka palyginti nedidelė rinkos dalis ir jos poveikis rinkos kainai yra nežymus;
􀀹
beveik neįmanomi tampa slapti suokalbiai ar suderinti firmų veiksmai siekiant apriboti gamybos apimtų ir padidinti kainą, taigi nei viena įmonė nėra tokia stipri, kad galėtų dominuoti šakoje;
􀀹
vienos įmonės veikla tiesiogiai neveikia kitų įmonių sprendimų;
􀀹
pardavimų apimties padidėjimas, sumažinus kuriai nors įmonei prekės kainą, turės nežymią įtaką konkurentų produktų pardavimui;
•
Produkto diferenciacija. Monopolinės konkurencijos rinkoje parduodamos kiek skirtingos prekės, t. y. kiekvienos įmonės produktas neturi visiško analogo. Įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo gaminamo produkto atžvilgiu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties produktų kaina, išvaizda ir pan. Tačiau šie produktai yra artimi pakaitalai. Viena iš svarbiausių produkto diferenciacijos ypatybių yra ta, kad monopolinės konkurencijos sąlygomis, esant dideliam skaičiui firmų, gamintojai menkai begali paveikti savo gaminamos produkcijos kainą. Vartotojai pasirenka tokių firmų produkciją, kuri tenkina jų poreikius. Produkto diferenciacijai turi įtakos:
􀀹
kokybė (produktai gali skirtis vienas nuo kito fizinėmis ir kokybinėmis savybėmis – medžiagomis, dizainu, darbo kokybė, funkcinėmis ypatybėmis);
􀀹
paslaugos (įvairių produktų pardavimo sąlygos ir teikiamos paslaugos – prekių įpakavimas, aptarnavimo kokybė ir pan. – skiriasi);
􀀹
išdėstymas (produktai gali būti diferencijuoti atsižvelgiant į parduotuvių tinklo išdėstymą ir prieinamumą vartotojams);
􀀹
realizavimo skatinimas (įmonių prekės turi tokių skiriamųjų ypatybių, kurias sukuria reklama, įpakavimas, įmonės ženklas, prekės markė ir t.t.);
•
Nekaininė konkurencija. Kadangi monopolinės konkurencijos įmonių prekės ir paslaugos turi artimų pakaitalų, tai beveik yra negalima kainų konkurencija, todėl įmonės konkuruoja ne tik dėl kainos, bet ir dėl produkcijos kokybės, reklamos, pardavimo sąlygų. Daugelis firmų daug dėmesio skiria įmonės ženklui ir prekės markei, norėdamos įtikinti vartotojus, jog jų produkcija geresnė už konkurentų;
•
Žemi įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos barjerai. Monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra apribota naujų įmonių patekimo į rinką laisvė, t.y. nėra tokių kliūčių, kurios trukdytų laisvai įeiti į rinką, kaip patentai ar masto ekonomija. Tačiau siekiant pagaminti produktą, kuris skirtųsi nuo įmonės konkurentų produktų, ir jį reklamuojant, gali atsirasti tam tikrų finansinių įėjimo į šaką kliūčių. Šis požymis lemia, kad monopolinės konkurencijos įmonės gali gauti ekonominį pelną tik trumpuoju laikotarpiu, o ilguoju laikotarpiu jos gauna tik normalųjį pelną.
Vadinasi, monopolinės konkurencijos šakos – tai šakos, kuriose veikia palyginti daug įmonių, nesudarančių tarpusavyje slaptų susitarimų ir gaminančių diferencijuotus produktus. Joms būdinga kaininė ir nekaininė konkurencija. Laisvas įėjimas į šaką sąlygoja naujų įmonių konkurenciją ilguoju laikotarpiu.
8.1.2. PELNO MAKSIMIZAVIMAS IR PUSIAUSVYRA TRUMPUOJU LAIKOTARPIU
Monopolinės konkurencijos įmonių produktų paklausos kreivė yra santykinai elastinga, bet elastingumo konkreti reikšmė priklauso nuo to, ar jos parduoda labiau diferencijuotą ar mažiau diferencijuotą produktą. Monopolinės konkurencijos įmonės, taip pat kaip ir monopolijos, norėdamos padidinti pardavimų apimtį, turi mažinti kainą, be to, ne tik paskutinio prekės arba paslaugos vieneto, bet ir viso parduodamo kiekio. Tačiau kainų negalima be saiko mažinti. Monopolinės konkurencijos sąlygomis įmonės savo produktams nustato individualias kainas. Jos vadovaujasi paklausa ir kaštais, siekdamos maksimizuoti gaunamą pelną (arba minimizuoti nuostolius). Tokiomis sąlygomis trumpalaikė pusiausvyra pasiekiama, kai kiekviena įmonė pasirenka pelną maksimizuojančią kainų ir gamybos apimtį, t.y. tokią kainų ir tokią gamybos apimtį, kad būtų tenkinama lygybė MC = MR, t.y. pagal ribinių kaštų ir ribinių pajamų lygybės taisyklę. Tokia pusiausvyra parodyta 8.1 paveiksle.
8.1 pav. Įmonės pusiausvyra monopolinės konkurencijos rinkoje trumpuoju laikotarpiu
Gaunamą pelną parodo užbrūkšniuoto stačiakampio plotas. Kai, gaminant produkcijos kiekį QE ir parduodant jį už kainą PE, tenkinama lygybė MC = MR, paklausos kreivė D yra virš vidutinių bendrųjų kaštų kreivės ATC, įmonė gauna ekonominį pelną.
Tačiau tokia įmonės padėtis yra nestabili. Šakos įmonių gaunamas ekonominis pelnas (antpelnis) skatina naujas įmones, gaminančias artimus pakaitus, ilguoju laikotarpiu įeiti į šaką. O kadangi įėjimo į šaką arba išėjimo iš jos barjerai yra žemi, tai naujos įmonės siekia įeiti kaip tik į tas šakas, kuriose įmonės gauna ekonominį pelną. Įėjus į šaką naujoms firmoms, padidėja prekių arba paslaugų pasiūla. Dėl šios priežasties kiekvienos šakos įmonės prekių arba paslaugų paklausa sumažėja. Todėl įmonės paklausos kreivė ir ribinių pajamų kreivė pasislenka į kairę, ir jei šis paklausos kreivės ir ribinių pajamų kreivės pasislinkimas į kairę yra žymus, tai monopolinės konkurencijos šakos įmonės vidutinių bendrųjų kaštų kreivė gali atsidurti virš jos paklausos kreivės (žr. 8.2 pav.). Esant tokiai padėčiai, įmonės patirs nuostolius (užbrūkšniuotas stačiakampis). Nuostoliai verčia įmones ilguoju laikotarpiu masiškai išeiti iš šakos.
Jei įmonės PE kaina padengia vidutinius kintamuosius kaštus, tai ji gali likti šakoje ir ieškoti būdų sumažinti vidutinius bendruosius kaštus. Tačiau, jei PE kaina nepadengia vidutinių kintamųjų kaštų, tai tam tikra dalis įmonių priverstos palikti šaką. Dėl to mažėja rinkos pasiūla, didėja kiekvienos iš likusių įmonių prekių paklausa. Paklausos kreivė ir ribinių pajamų kreivė pasislenka atgal į pradinę padėtį į dešinę ir vėl gaunamas ekonominis pelnas.
Taigi, trumpuoju laikotarpiu įmonė, veikianti monopolinės konkurencijos sąlygomis, gali gauti ekonominį pelną arba patirti nuostolių.
8.2 pav. Nuostoliai monopolinės konkurencijos rinkoje trumpuoju laikotarpiu
Įmonės paklausos kreivės elastingumas monopolinės konkurencijos sąlygomis priklauso nuo konkurentų skaičiaus ir produkto diferenciacijos laipsnio. Kuo daugiau konkurentų ir silpnesnė
produkto diferenciacija (t.y. gaminama daugiau artimų pakaitalų), tuo elastingesnė kiekvieno pardavėjo paklausos kreivė, t.y. tuo labiau situacija artėja prie tobulosios konkurencijos.
Tačiau paklausos kreivė monopolinės konkurencijos sąlygomis nėra absoliučiai elastinga kaip tobulosios konkurencijos atveju. Tai susiję su dviem aplinkybėmis:
1.
Monopolinės konkurencijos rinkoje įmonė turi mažiau konkurentų.
2.
Šių konkurentų produktai yra labai (bet ne idealiai) artimi pakaitalai.
Įmonės paklausos kreivės elastingumas priklauso nuo reklamos, įpakavimo ir kitų realizavimo sąlygų. Šios sąlygos, taip pat gamybos ir organizavimo išlaidos turi įtakos įmonės produkcijos diferenciacijai. Kuo didesnė įmonės produkcijos diferenciacija (kuo mažiau artimų pakaitalų gaminama), tuo jos paklausos kreivė yra neelastingesnė.
Kai ekonominis pelnas lygus nuliui, kaina turi būti lygi vidutiniams kaštams. Kadangi įmonės paklausos kreivė D yra nuožulniai krintanti žemyn, tai pagal nulinio pelno sąlygą paklausos kreivė D turi liesti ATC esant gamybos apimčiai QE.
8.1.3. PELNO MAKSIMIZAVIMAS IR PUSIAUSVYRA ILGUOJU LAIKOTARPIU
Monopolinės konkurencijos sąlygomis ilgalaikė pusiausvyra gali būti apibūdinama taip pat kaip ir tobulosios konkurencijos sąlygomis – tai situacija, kuriai esant nėra skatinamas įmonių įėjimas į šaką ir išėjimas iš jos, o įmonės gauna normaliuosius pelnus.
Gaunant ekonominį pelną trumpuoju laikotarpiu (žr. 8.1 pav.) galima tikėtis, kad ekonominė nauda pritrauks į šaką naujus konkurentus, nes įeiti į šakų palyginti lengva. Kai naujos įmonės įeis į šaką, tam tikros įmonės produkcijos paklausos kreivė pasislinks į kairę, taps elastingesnė. Taip įvyks dėl to, kad kiekvienai įmonei priklausys mažesnė bendros paklausos dalis, šakoje veiks daugiau firmų, gaminančių labai artimus pakaitus. Tokiu atveju ekonominis pelnas išnyks, įmonė gaus tik normalųjį pelną. Paklausos kreivė pasislinks į kairę tiek, jog taps vidutinių kaštų kreivės liestine taške B. Tai įmonės pusiausvyra ilguoju laikotarpiu monopolinės konkurencijos rinkoje (8.3 pav.).
8.3 pav. Monopolinės konkurencijos rinkos pusiausvyra ilguoju laikotarpiu
Trumpojo laikotarpio monopolinės konkurencijos firmų pusiausvyra, kai jos gauna ekonominį pelną arba patiria nuostolius, yra nestabili. Pirmuoju atveju į šaką įeina naujos įmonės, dėl to padidėja šakos prekių arba paslaugų pasiūla, o antruoju atveju dalis įmonių palieka šaką. Tačiau būtent tokių svyravimų dėka nusistovi ilgojo laikotarpio pusiausvyra, kuriai esant įmonės gauna tik normalųjį į pelną. Todėl ilgojo laikotarpio pusiausvyra yra stabilesnė, nes nėra stimulų nei naujoms įmonėms įeiti į šaką, nei daliai įmonių išeiti iš jos. Žinoma, ilgojo laikotarpio pusiausvyros stabilumas yra santykinis, nes ilgainiui kinta prekių paklausa, vidutinių bendrųjų kaštų dydis ir pan. Tokie pakitimai pažeidžia monopolinės konkurencijos įmonės ilgojo laikotarpio pusiausvyrą. Tačiau po kurio laiko vėl nusistovi tokia pusiausvyra, kai kiekviena iš jų gauna tik normalų pelną.
Gamybos apimtį Q ir P kainą įmonė nustato pagal ribinių pajamų ir ribinių kaštų susikirtimo tašką. Gamybos apimtis Q yra optimali, nes, padidinus arba sumažinus gamybos apimtį, vidutinių bendrųjų kaštų kreivė, liktų virš paklausos kreivės. Tai reiškia, kad įmonė patirtų nuostolius. Be to, padidinus gamybos apimtį, ribinės pajamos nepadengtų ribinių kaštų, o sumažinus gamybos apimtį, ribinės pajamos būtų didesnės už ribinius kaštus. Pastaruoju atveju įmonės gamybos apimtis būtų per maža ir ji ilguoju laikotarpiu patirtų nuostolius.
8.1.4. NEKAININĖ KONKURENCIJA
Monopolinės konkurencijos sąlygomis veikiant, gamintoją ne visuomet patenkina situacija, pavaizduota 8.3 paveiksle, nes jis gauna tik normalųjį pelną. Susidarius tokiai situacijai, gamintojas stengsis pagerinti pusiausvyros padėtį ilguoju laikotarpiu. Kadangi įmonė, veikianti monopolinės konkurencijos sąlygomis, gamina produktus, kurie kuo nors skiriasi nuo konkurentų produktų, tai produkto diferenciacija yra tam tikras jo tolesnio tobulinimo šaltinis. Be to,
atsižvelgiant ne tik į esamus, bet ir į įsivaizduojamus produkto skirtumus, galima panaudoti reklamą ir skatinti produkto realizavimą. Taigi tobulindama prekes, didindama reklamos apimtį ir gerindama jos kokybę įmonė stengsis išsaugoti savo pelną. Produkto tobulinimas ir reklama padidins įmonės kaštus. Tačiau įmonė tikisi, kad jos produkcijos paklausa padidės. Jeigu paklausa padidės didesniu dydžiu negu reikia, kad būtų padengti produkto tobulinimo kaštai ir jo realizavimo skatinimo išlaidos, įmonės pelnas išaugs. Kaip matome iš 8.3 paveikslo, įmonė, mažindama kainas, gali neturėti pelno didinimo perspektyvos. Todėl vis didesnį poveikį turi nekaininė konkurencija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis įmonės dažniausiai tarpusavyje konkuruoja ne mažindamos kainas, bet panaudodamos reklamą, sukurdamos patrauklesnę prekę.
Vadinasi, kaina nėra vienintelis rodiklis, dėl kurio konkuruoja įmonės. Jos gali konkuruoti ir dėl kitų rodiklių: geresnio aptarnavimo, reklamos. Nekaininės konkurencijos formos dažnesnės negu kainų konkurencija. Įmonės atkakliai varžosi dėl nekaininių veiklos rodiklių. Monopolinės konkurencijos sąlygomis tai susiję su:
•
produkto diferenciacija tam tikru laikotarpiu;
•
produkto tobulinimu ilguoju laikotarpiu;
•
reklama.
Produkto diferenciacija. Monopolinės konkurencijos sąlygomis, vyraujant produktų diferenciacijai, vartotojui siūloma tam tikra daugelio rūšių, markių ir įvairios kokybės produkcija. Tokia situacija rinkoje suteikia vartotojams tam tikrų pranašumų (pasirinkimo laisvė, vartotojų skoniai geriau tenkinami). Tačiau spartus produkcijos rūšių asortimento didinimas sudaro vartotojams nepatogumų: sunku išsirinkti norimų prekių, išsirinkimas atima daug laiko ir pan. Dažnai tokiu atveju vartotojai mėgina spręsti apie prekių kokybę tik iš kainos. Kai kaina vartojama kaip kokybės rodiklis, gamintojai gali nustatyti aukštas kainas ir gauti pelną ne pagal prekių kokybę.
Produkto tobulinimas. Konkurencija skatina technines naujoves įdiegti į gamybą ir gerinti produkcijos kokybę. Produkto tobulinimas susijęs su dviem aplinkybėmis:
•
sėkmingas vienos įmonės produkto gerinimas įpareigoja konkurentus sekti jos pavyzdžiu. Jeigu konkurentai gali tai padaryti, tuomet panaikinamas laikinas įmonės pranašumas rinkoje;
•
pelnas, gautas iš produkto sėkmingo patobulinimo, gali būti panaudotas tolesniam jo tobulinimui finansuoti.
Reklama. Reklamos tikslas – ne tik pateikti informaciją apie prekę, bet ir keisti vartotojo elgseną rinkoje. Įmonė, reklamuodama savo prekes, siekia pagrindinio tikslo – padidinti
pardavimų apimtis. Tačiau reklamos kiekis irgi turi ribas, nes jeigu padidės reklamos išlaidos, tai vidutiniai kaštai. Tam tikru momentu įmonė nutars, kad reklamos pakanka.
Dalis reklamos išlaidų sunaudojama vadinamajai gynybinei reklamai, kuri reikalinga esamai įmonės produktų paklausai rinkoje išlaikyti ir suteikti galimybe kitoms firmoms pakeisti savo produktų vartotojus. Jeigu svarbią reklamos dalį sudaro gynybinė reklama, vadinasi, monopolinės konkurencijos sąlygomis susidaro vartotojų nuostoliai ir dėl to apribojama produkcijos apimtis.
8.2. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKOS STRUKTŪROS EFEKTYVUMAS
Monopolinės konkurencijos rinka, kaip matyti analizės, yra specifinė, nes turi bendrų bruožų su abiem kraštutinėmis rinkos struktūromis – tobula konkurencija ir monopolija.
Monopolinė konkurencija panaši į tobuląją konkurenciją, nes šakoje yra daug tarpusavyje konkuruojančių pardavėjų ir lengvas įėjimas į rinką bei išėjimas iš jos. Tai pat monopolinė konkurencija turi ir monopolijos požymių: ji tam tikru laipsniu kontroliuoja rinką ir kainas, turi tam tikrą monopolinę galią.
Tačiau ekonominis efektyvumas priklauso nuo prekių ir paslaugų įvairovė, pakaitalų buvimas, galimybė pasirinkti prekes arba paslaugas pagal skonį ir pajamas. Taigi monopolinė konkurencija yra gerokai pranašesne už tobulą konkurenciją, kurios įmonės gamina homogenišką produkciją.
Galimybė gauti ekonominį pelną trumpuoju laikotarpiu yra didelis monopolinės konkurencijos firmų skatinimas mažinti vidutinius bendruosius kaštus, diegti technologines naujoves, pradėti naujų ir geresnių prekių gamybą. Visa tai gerina žmonių gyvenimo standartus.
Apibendrinant galima padaryti tokią išvadą: statinį monopolinės konkurencijos neefektyvumą atsveria jos dinaminis efektyvumas. Pagrindinės sąvokos
•
Monopolinė konkurencija.
•
Nekaininė konkurencija.
•
Gynybinė reklama.
•
Diferencijuotas produktas.
•
Realizavimo skatinimas.
•
Reklama.
•
Prekių pakaitalai.
•
Ilgasis laikotarpis.
•
Trumpasis laikotarpis.
Klausimai kartojimui
1.
Apibūdinkite monopolinės konkurencijos rinką.
2.
Išvardykite pagrindinius monopolinės konkurencijos rinkos bruožus.
3.
Kada įmonė monopolinėje konkurencinėje rinkoje gauna ekonominį pelną? Ar gali patirti nuostolių?
4.
Kaip formuojasi ilgalaike pusiausvyra monopolinėje konkurencinėje rinkoje?
5.
Ar visada įmonėms naudinga konkuruoti mažinant kainas?
6.
Kokias yra nekaininės konkurencijos formos?
8.3. OLIGOPOLINĖ RINKA
Tikslai:
•
apibūdinti oligopolinę rinką;
•
suprasti kuo ypatinga oligopolinės rinkos struktūra;
•
išanalizuoti skirtingus oligopolinės rinkos įmonių kainų nustatymo būdus;
•
paaiškinti kaip susidaro laužta paklausos kreivė;
•
sužinoti kaip ir kodėl sudaromi karteliai;
•
apibūdinti įmonės – kainų lyderės modelį.
8.3.1. OLIGOPOLINĖS RINKOS ESMĖ
Bene efektyviausia šiuolaikinės pramonės organizavimo forma yra oligopolija. Žodis „oligopolija" yra kilęs ir graikų kalbos ir reiškia „keli pardavėjai". Tiek ekonomikos teorijoje, tiek ir
praktikoje oligopolija yra vadinama rinka, kurioje dominuoja keletas stambių pardavėjų, kurių elgsena pagrįsta tarpusavio priklausomybe nustatant kainas ir rinkos dalį.
Kai tam tikroje rinkoje dominuoja keletas įmonių, o naujiems konkurentams patekti į rinką yra kliūčių, tuomet susidaro oligopolinė rinka. Oligopolinėje rinkoje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją tiekia tik nedaugelis įmonių, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.
Viena iš priežasčių, dėl kurių atsiranda kelių didelių įmonių dominavimas šakoje yra kaštai. Kai kuriose veiklos srityse reiškiasi gamybos masto ekonomija, t.y. didėjant gamybos apimčiai mažėja vidutiniai kaštai. Tačiau kaštų mažėjimas turi ribą ir kai jie nustoja mažėti, įmonės nebeturi daugiau paskatų didėti ir tapti monopolijomis. Taigi atsiranda natūrali oligopolija. Natūrali oligopolija – tai rinkos struktūra, atsirandanti tuomet, kai atskirų įmonių vidutiniai kaštai sumažėja tiek, jog kelios tokios įmonės gali pagaminti visą parduodamos produkcijos kiekį mažiausiais vidutiniais kaštais.
Kaštai nėra vienintelė priežastis, sąlygojanti oligopolijos atsiradimą. Kita priežastis, skatinanti įmones didinti gamybos apimtį, yra siekimas įgyti didesnę rinkos galią. Įmonės didėja arba pajungdamos savo konkurentus, arba pašalindamos juos iš šakos. Tai padidina įmonių galią nustatant rinkos kainą. Todėl oligopolija, norėdama išstumti iš rinkos savo konkurentus ir įgyti didesnę galimybę pakelti prekių kainas, stengsis didinti gamybos apimtį, nors ir negalėdama sumažinti kaštų.
Oligopolinės rinkos struktūra, priklausomai nuo to kiek įmonių valdo visą rinką, gali būti skirstomos į:
•
ankštą, nepralaidžią oligopoliją;
•
laisvą, netvirtą oligopoliją;
•
dominuojančią firmą;
•
duopoliją.
Oligopolinės rinkos struktūros 8.1 lentelė
Oligopolija
Būdingi bruožai
Ankšta oligopolija
Laisva oligopolija
Dominuojanti įmonė
Duopolija
Kontroliuojama rinkos dalis
4 didžiausios įmonės kontroliuoja nuo 60 iki 100 proc. rinkos
4 didžiausios rinkos įmonės kontroliuoja nuo 40 iki 50 proc. rinkos
1 įmonei tenka nuo 50 iki 90 proc. visos rinkos
2 įmonės kontroliuoja visą tam tikros srities rinką
Rinkos dalies stabilumas
Kiekvienos vyraujančios įmonės rinkos dalis stabili
Kiekvienos vyraujančios įmonės rinkos dalis pakankamai nestabili
Vyraujančios įmonės rinkos dalis labai stabili
Kiekvienos vyraujančios įmonės rinkos dalis stabili
Naujų įmonių įėjimo į rinką barjerai
Aukšti naujų įmonių įėjimo į rinką barjerai
Vidutiniai naujų įmonių įėjimo į rinką barjerai
Aukšti naujų įmonių įėjimo į rinką barjerai
Labai aukšti naujų įmonių įėjimo į rinką barjerai
Įmonių tarpusavio santykiai
Vidutinė tarpusavio priklausomybė
Ribota kainų konkurencija, silpna tarpusavio priklausomybė
Griežta tarpusavio kainų kontrolė
Vengiama kainų konkurencijos, stipri tarpusavio priklausomybė
Taigi, oligopolinėje rinkoje gali būti nuo 1 iki 4 stambių įmonių, aptarnaujančių didžiąją dalį rinkos. Oligopolija savo produkcija gali aprūpinti nuo 40 ir 100 procentų rinkos. Tai reiškia, kad ir oligopolinės įmonės jaučia konkurenciją bei stengiasi nuo jos apsisaugoti. Rinkoje esant tik kelioms įmonėms, joms gaunant pelną, išorėje esančioms įmonėms gali kilti noras įeiti į šią rinką. Tuo tikslu, kad oligopolinės įmonės išlaikytų savo pelną, turi būti sukurtos tam tikros rinkos apsaugos priemonės, kad naujos įmonės negalėtų patekti rinką. Įėjimo į rinką kliūtys gali būti:
•
natūralios. Jos susijusios su gamybos masto ekonomija. Jeigu šakoje yra kelios įmonės, kurių dydis garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto, jos gauna pelną. Įėjus į rinką naujai įmonei, padidėtų pasiūla ir, jei produkcijos paklausa nepakistų, sumažėtų kaina. Visos patirtų nuostolių – negautų pelno. Todėl naujoji įmonė nesuinteresuota įeiti į rinką, kurioje negaus pelno.
•
oligopolinių įmonių sukurtos. Norėdamos apsisaugoti nuo galimą konkurentų įėjimo į rinką, įmonės naudoja:
􀂾
Kainą. Vyraujančios šakoje įmonės, įėjus naujai įmonei, gali sumažinti prekių kainas ir jas laikyti tokiame lygyje tol, kol naujoji įmonė bankrutuos.
􀂾
Produktų diferenciaciją. Gamina tokį tam tikro modelio prekių kiekį, kuris garantuoja ekonomiją dėl gamybos masto. Atsižvelgdamos į tai, kad naujosios įmonės, norėdamos įeiti į rinką, gali gaminti artimus pakaitus, senosios įmonės gamina kelis tos pačios prekės modelius, skirtus įvairioms vartotojų grupėms.
􀂾
Reklamą. Norėdamos užkirsti kelią naujoms firmoms įeiti į rinką, senosios įmonės gerokai padidina reklamos išlaidas. Tai priverčia naująsias įmones taip pat padidinti šias išlaidas.
Taigi, nors teoriškai į oligopolinę rinką naujoms įmonėms patekti įmanoma, tačiau praktiškai senbuvės oligopolijos įmonės pačios kuria barjerus, saugodamos savo pelno dalį.
8.3.2. OLIGOPOLINĖS RINKOS KAINOS NUSTATYMO BŪDAI
Kainos įvairiose rinkos struktūrose nustatomos skirtingai. Oligopolija, nustatydama kainą, susiduria su vienu sunkumu – konkurentų reakcija į nustatytą kainos lygį. Oligopolinės įmonės yra tarpusavyje priklausomos: kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitos veiksmus. Todėl ieškoti oligopolinių kainų pusiausvyros yra labai sudėtinga. Laužtos paklausos kreivės modelis. Vienas iš oligopolinės rinkos kainodaros būdų – tai stabilios kainos modelis, dar vadinamas laužtos paklausos kreivės modeliu. Ypatingą formą paklausos kreivė įgauna dėl tos priežasties, kad į įmonės prekių ar paslaugų kainų kitimą reaguoja ne tik pirkėjai bet ir kitos įmonės, veikiančios toje pačioje šakoje.
Dalis kreivės, nuo A iki D1, oligopolinėje rinkoje realiai neegzistuoja, nes konkurentų reakcija sumažina mažesnių kainų poveikį paklausai, todėl reali paklausos kreivės dalis mažinant kainas bus ne AD1, o AD2.
O jei oligopolinė įmonė B nutartų padidinti kainas, tai likusios oligopolinės rinkos įmonės, priešingai nei kainų mažinimo atveju, nesiderintų prie B įmonės pakeistų kainų, ir nedidintų savo pardavimų kainų. Todėl viršutinė reali paklausos kreivės dalis bus EA, kai konkurentai nereaguoja į kainų pokyčius.
Sudėjus viršutinę paklausos kreivės dalį EA ir apatinę AD2, gauname laužtos paklausos kreivę EAD2.
8.4 pav. Laužta paklausos kreivė
Taigi, laužta paklausos kreivė oligopolinėje rinkoje rodo, kad:
•
oligopolininko paklausos kreivės forma priklauso tiek nuo pirkėjų, tiek nuo konkurentų reakcijos į jo kainų ir produkcijos pokytį;
•
įmonių, gaminančių panašias prekes, paklausos kreivė yra labiau laužta, o gaminančių diferencijuotus produktus – mažiau, nes antruoju atveju oligopolinės įmonės mažiau priklauso viena nuo kitos;
•
oligopolinėje rinkoje vengiama konkuravimo kainomis, o vis dažniau pasirenkamos kitos konkuravimo alternatyvos, tokios kaip reklama, pardavimų skatinimas, į pagalbą pasitelkiami ryšiai su visuomene. Laužtos paklausos kreivė – tokia oligopolinės įmonės paklausa, kuri susidaro esant skirtingai konkurentų reakcijai į kainos pokyčius, t.y. mažinant kainą, konkurentai elgiasi taip pat, o didinant – įmonės pavyzdžiu konkurentai neseka, į kainos pasikeitimą nereaguoja.
Laužtos paklausos kreivės modelis yra kritikuojamas dėl keleto priežasčių:
􀂾
teigiama, kad oligopolinė įmonė žino apie konkurentų elgseną keičiant kainos lygį (jeigu kaina mažinama, konkurentai seka įmonės pavyzdžiu, jeigu didinama, neseka). Tačiau praktikoje įmonės iš anksto nežino konkurentų reakcijos, jos tik stengiasi numatyti jų elgseną. Įmonė negali iš anksto nuspėti konkurentų veiksmų, ji nežino, kokios yra jos paklausos ir ribinių pajamų kreivės;
􀂾
teorija nėra ištobulinta. Ji nepaaiškina, kodėl pradinė kaina yra lūžio taške. Todėl šis modelis paaiškina tik tai, kodėl oligopolininko kaina yra neelastinga, o ne pačią kainą;
􀂾
oligopolinės kainos nėra tokios nelanksčios, kaip teigiama šiame modelyje, ypatingai jei kalba eina apie kainų augimą. Kartelio modelis. Panagrinėsime elgesį oligopolininkų, kurie siekia padidinti kainas sudarydami ypatingus susitarimus (visuomet slaptus) ir veikdami kaip monopolininkai. Todėl tokia veikla daugelyje valstybių yra draudžiama. Slaptas susitarimas sudaromas tuomet, kai įmonės tiesioginiai arba netiesiogiai susitaria dėl kainų ar rinkos dalies, t.y. konkurencijos apribojimo. Vienas iš populiariausių susitarimų tipų yra kartelis. Kartelis – tai formalus susitarimas tarp įmonių, kai nustatomos kainos ir gamybos apimtis, pasidalinamos rinkos, siekiant maksimizuoti bendrą šakos pelną.
Praktikoje kartelius ir į juos panašius susitarimus sunku sukurti ir išsaugoti. Slaptų susitarimų kliūtys yra šios:
•
kaštų ir paklausos skirtumai. Slaptą susitarimą sunkiau sudaryti, kai oligopolinių įmonių kaštai ir produktą paklausa skiriasi. Įvairios įmonės turi skirtingas rinkos dalis, jų gamybos
efektyvumas – skirtingas. Kaštų ir paklausos skirtumai sukels ir kainą, garantuojančią kiekvienai įmonei maksimalų pelną, skirtumus. Ir nebus vienos kainos, kuri priimtina visoms įmonėms. Todėl slaptas susitarimas dėl kainų priklauso nuo sugebėjimo pasiekti „savitarpio supratimą“ tarp įmonių;
•
Įmonių skaičius. Kuo didesnis įmonių skaičius šakoje, tuo sunkiau sudaryti slaptą susitarimą dėl kainų;
•
Sukčiavimas. Dalyvaujantys slaptame susitarime oligopolininkai, norėdami gauti papildomą užsakymą, slaptai ima mažinti kainas;
•
Smukimas. Ūkines veiklos smukimas yra nenaudingas slaptam susitarimui, nes smarkiai sumažėja rinkos, padidėja vidutiniai kaštai, naudojami ne visi gamybos pajėgumai, mažėja pardavimų apimtis ir kartu pelnas. Tokiu atveju įmonės mažina kainas, tikėdamosi pardavimus padidinti konkurentų sąskaita;
•
Galimas įėjimas. Slapto susitarimo rezultatas – kainų ir pelno padidėjimas. Tai skatina naujas įmones įeiti į šaką. Tačiau toks įėjimas padidintų pasiūlą, sumažintų kainas ir pelną;
•
Teisinės kliūtys. Gali būti priimti antimonopoliniai įstatymai, draudžiantys kartelinę veiklą;
Kai atskiros įmonės oligopolinėje rinkoje siekia asmeninių interesų, atsisako bendros kainų kėlimo strategijos, slapti susitarimai tampa nebeįmanomi. Kainų lyderio modelis. Kadangi karteliai daugelyje šalių yra draudžiami įstatymų, tai įmonės kainas nusistato organizuotai, kai vieną iš oligopolinių įmonių imasi iniciatyvos, o likusios seka jos pavyzdžiu. Tokiu būdu išryškėja kainoms vadovaujanti įmonė, o kitos įmonės tampa sekėjomis. Tokiu atveju oligopolijos analizei dažnai naudojamas vyraujančiosios įmonės – kainų lyderio – modelis. Viena šakos įmonė, paprastai didžiausia, veikia kaip kainų lyderis. Panagrinėsime šaką, kurioje vyrauja viena didelė ir daug mažų įmonių. Nors didelė
8.5 pav. Kainų lyderio modelis
įmonė nėra monopolija, tačiau ji veikia kaip kainų lyderis. Šiame kainos nustatymo modelyje paklausos kreivėje lūžio nebus, nes konkurentai seks stipriausiojo šakos dalyvio pavyzdžiu. Įmonė lyderė nustato tokią kainą, kuri maksimizuoja jos pelną, o kitos įmonės seka paskui ją. Jos nustato gamybos apimtis, maksimizuojančias pelną, esant lyderio kainai.
Kainų lyderis remiasi prielaida, jog kitos įmonės rinkoje nesureaguos taip, kad pasikeistų jo nustatyta kaina. Dėl to mažos įmonės "priima" vyraujančios įmonės nustatytą kainą, t.y. kainos atžvilgiu jos elgiasi pasyviai.
8.5 pav. šakos paklausos kreivė yra DT, o dominuojančios įmonės – DD. Dominuojanti įmonė optimalų gamybos apimties ir kainos derinį nustato pagal taisyklę MRD = MCD, dominuojanti įmonė gamina QD produkcijos kiekį ir parduoda P1 kaina. Nors šakos mažesnių įmonių ribiniai kaštai didesni jos priverstos parduoti savo produkciją taip pat P1 kaina.
Taigi, šakos bendroji produkcija QT = QD + QS.
Kainų lyderio elgesį dažnai galima paaiškinti tuo, kad maži konkurentai seka lyderį, bijodami jo reakcijos, nes lyderis, galėdamas gaminti pigiau, gali sumažinti kainą dar labiau, o tuomet mažieji konkurentai pralaimėtų kainų karą.
Be to, mažieji dažnai seka lyderį, tikėdamiesi,kad šis turi daugiau informacijos apie paklausą rinkoje.
Kainų lyderis laikosi tokios taktikos:
•
kadangi kainos keitimas pastoviai susijęs su tam tikra rizika, tai kainos dažnai nekaitaliojamos. Kaina bus keičiama tik tada, kai labai pakis kainos ir paklausa visoje šakoje;
•
apie galimą kainų pakeitimą kainų lyderis dažnai praneša spaudai duodamas interviu. Taip jis gali sulaukti sutikimo iš konkurentų. Be to, lyderis gali pasirinkti ne kainą, kuri maksimizuoja pelną per trumpą laikotarpį, o kainą, duodančią maksimalų pelną ateityje. Tuo stengiamasi sutrukdyti naujoms įmonėms patekti į rinką.
Realiame gyvenime, praktikoje gana sunku aptikti tikrą kainų lyderio pavyzdį.
Pagrindines sąvokos
•
Ankšta oligopolija.
•
Dominuojanti įmonė.
•
Duopolija.
•
Kartelis.
•
Laisva oligopolija.
•
Laužta paklausos kreivė.
•
Natūrali oligopolija.
•
Oligopolija.
•
Vyraujančioji įmonė. Klausimai kartojimui
1.
Išvardykite pagrindinius oligopolinės rinkos bruožus.
2.
Kaip reiškiasi įmonių tarpusavio priklausomybė oligopolinėje rinkoje?
3.
Kokius žinote natūralius ir dirbtinius įėjimo į rinką barjerus?
4.
Kodėl oligopolinės rinkos paklausos kreivė yra laužta ir lūžio taške situacija yra geriausia?
5.
Kokio tikslu įmonės sudaro kartelį?
6.
Kokios yra slaptų susitarimą kliūtys?
7.
Kaip nustatomos kainos pagal kainų lyderio modelį oligopolinėje rinkoje?